2012 m. gruodžio 23 d., sekmadienis

The Vampires (1956)

Vampyrai buvo pirmasis daugelio gerbiamo režisieriaus Mario Bava bei pirmasis "kalbantis" italų siaubo filmas.

Paryžiuje siautėja jaunų merginų žudikas, pramintas vampyru. Šis vardas jam suteiktas dėl to, jog iš visų jo aukų iki paskutinio lašelio išsiurbtas kraujas. Vietos žurnalistas nusprendžia padėti policijai rasti šį maniaką.

Turbūt žmonėms, kurie pažįstami su giallo formatu, neturiu ką pasakyti, o visi kitus tuojau apšviesiu. Giallo - tai siaubo filmų požanris, susiformaves apie ankstyvus 60-uosius, į kurį įpinami detektyvo, mistikos ir siaubo elementai. Šiame stiliuje turbūt labiausiai pasižymėjo italai, tačiau negalima užmiršti ir keletos kitų šalių režisierių, tokių kaip Alfredas Hičkokas.

Taigi, nors čia ir nėra tikras giallo kino atstovas, visgi užuominos į stiliaus atsiradimą jaučiamos tiek pasakojimo stiliuje, tiek visame braiže. Visą filmą jautiesi lyg žiūrėdamas detektyvą, vaikaisi blogiukus kartu su paslaptį bandančiu atskleisti žurnalistu, nuolatos svarstai, ar žudikas iš tikrųjų yra vampyras, ar kraujo jam reikia kitais tikslais - šie įvykiai be galo įtraukia tave į istoriją. Siauros Paryžiaus gatvelės, didžiulės turtuolių vilos bei kriptos, pilnos kaukolių ir karstų sukuria nuostabią gotišką atmosferą. Galų gale, kai esi mažiausiai tam pasiruošęs, tave užklumpa didžiulė siaubo lavina - čia šiurpai krato taip, jog nežinai kur dėtis.

Vaidyba - vidutinė, garso takelis, atrodo, buvo sukurtas dar prieš dvidešimt metų ir gerai pagyvenęs, tačiau viską atperka nago juodymo tikslumu atlikti efektai.

Pakankamai įdomus žiūrint, tačiau po peržiūros jautiesi tuštokai.


2012 m. lapkričio 17 d., šeštadienis

A Page of Madness (1926)

1926-ųjų metų japonų filmas Beprotystės Puslapis, mano žiniomis, yra antrasis (pirmasis - Dantės Pragaras (1924), bet laikomas prarastu) siaubo filmas sukurtas Japonijoje. Jis buvo keturiasdešimt penkis metus laikytas prarastu, kol 1971-aisiais buvo rastas filmo režisieriaus Teinosukės Kinugasos sandėlyje. Filmo kūrėjai turėjo itin mažą biudžetą, todėl didelę dalį dekoracijų padėti pagaminti teko aktoriams, kurie dėl to pačio pinigų stygiaus visą laiką turėdavo miegoti filmavimo aikštelėje, o tai truko apie mėnesį.

Filmo siužetas gana sudėtingas ir sunkokai sekamas, prie to dar prisideda dažnai kūrinyje pasirodančios kultūrinės užuominos bei titrų nebuvimas, taigi pavogsiu aprasymą iš imdb.com. - "Vyras imasi beprotnamio prižiūrėtojo darbo, siekdamas išlaisvinti savo "įkalintą" žmoną."

Nors minėjau, jog filmo siužetas sudėtingas, visgi pats kūrinys yra įdomus. Prasidėjus filmui, pirmiausia susipažįstama su beprotnamio gyventojais ir jų problemomis, po to seka ir pagrindinis herojus, kuris taip pat kovoja su savo demonais. Nors pradžioje gausu metaforų, kurios vaizduojamos šiais laikais mums jau pažįstamu eksperimentiniu stiliumi, mano minėtas nuoseklus filmo dėstymas neleidžia atitraukti akių. Prabėgus pirmosioms dvidešimt minučių pradedi priprasti prie įstaigos gyvenimo ritmo, keistų vietinių ir ilgų koridorių, bet, aišku, tada prasideda visas linksmumas. Žinoma, negaliu apsieiti neaptaręs ligonių, nors jie nėra kažkokie monstrai, kurie man paprastai įdomesni. Visgi skirtingi jų charakteriai, vizijos ir elgesys įtraukė mano be galo stipriai. Kiekvieno jų istorija žiūrovui nupasakojama nuo pradžios iki atsidūrimo įstaigoje, tai tik dar labiau įtraukia į filmo atmosferą.

Vaidyba įspūdinga, efektų nėra, garso takelis fantastiškas.

Filmo pavadinimas puikiai tinka filmui - pažiūrėjęs tikrai jautiesi arčiau beprotybės ir tuo pačiu žinai, kad po šito puslapio gali laukti ir tavo eilė.


2012 m. rugpjūčio 5 d., sekmadienis

The Hound of the Baskervilles (1937)

Vienas iš dviejų filmų 1945-aisiais amerikiečių rastas Adolfo Hitlerio bunkeryje.

Siužetas - tiksli romano adaptacija.

Iškart perspėju, kad filmą žiurėjau be subtitrų vokiečių kalba, kurios nemoku (kad ir kaip nemėgčiau tai daryti, kartais tenka). Filmas puikia seka knygos įvykių eigą - pradžioje parodoma Baskervilių prakeikimo priešistorė, o tada grįžtame į "mūsų laikus". Nors, atrodo, filmas man paliko didžiulį įspūdį, nelabai randu ką pasakyti, bet kažkaip tikiuosi perteikti savo nuotykį. Visų pirma, filmas nepastatytas vos ant kelių pagrindinių filmavimo aikštelių - čia jų daug. Kadrai lauke, kadrai automobilyje, kostiuminiai kadrai ir dar daugybė vidaus ir lauko vietų - šitas kūrėjų žingsnis puikus, net nesuprantant ką sako veikėjai, akies atitraukti nesinori. Antra - atmosfera. Nemalonus pojūtis, kad esi sekamas, tiesiog įsėlina į kambarį, o šiurpus nakties gaudimas bei šuns kaukimas persekioja tave net pabaigus žiūrėti filmą. Trečia - pats šuo. Žiūrėdamas jauti, kad pamatysi jį tik filmo pabaigoje, bet tas laukimas ir užuominos apie jį priverčia nuolatos būti pasiruošusiam.

Vaidyba nuostabi, veikėjai visi iki vieno pasižymi natūralumu. Muzikos mažai, efektai aukščiausios kokybės.

Brangus vokiečių šedevras, kurį tikrai pažiūrėsiu darkart, vos tik internautai nepatingės sukurti jam subtitrus.


2012 m. liepos 31 d., antradienis

The Invisible Ray (1936)

Mokslininkų ekspedicija išvyksta į Afriką, ieškodami prieš daugelį metų į žemę nukritusio meteorito. Vienas mokslininkas neapdairumo dėka yra nušvitinamas dideliu kiekiu radiacijos, ir tai jam suteikia niekam dar nematytų galių, kurias jis ruošiasi panaudoti ne patiems geriausiems tikslams.

Nežinojau, kaip labai buvau pasiilgęs sci/fi siaubo filmų, kol nepradėjau žiūrėti šito. Beveik visą filmą aiktelėdavau iš nuostabos ar kumščiais mojuodamas į ekraną skatindavau veikėjus. Nė vienos nereikalingos scenos, nė vienos nereikalingos eilutės, nei vieno nereikalingo aktorių krustelėjimo - visas filmas yra tvirtas kaip uola, nuo šiupinančios atmosferos iki tikrų tikriausių šiupulių. Puikiai nupiešti veikėjai ir dar puikesnis bliogiukas bei neįtikėtinai, nuostabiai, napakartojamai puikus jo keršto planas. Žodžiu, tai filmas, kurį galėčiau girti ir girti.

Vaidyba puiki - kai filmas vedamas Karlofo ir Lugosi, kitaip ir negali būti. Muzika tipiška, tačiau netrukdanti. Efektai, nors kartais atrodo, kad galėtų būti atlikti kruopščiau, geri.

Fantastiškas mokslinės fantastikos ir keršto siaubekas.


Dr. Jekyll and Mr. Hyde (1912)

1908-aisiais, prasidėjus nesibaigiančiai "Daktaro Džekilio ir Misterio Haido" kino adaptacijų serijai, 1912-ųjų versija buvo ketvirtoji. Ši versija yra vienintelė paremta ir novele, ir 1887-ųjų spektakliu.

Filmas iš kitų išsiskiria tik tuo, jog jame įpinta meilės istorija, tačiau netgi tai nesuteikia jam kažkokio didelio unikalumo. Gerai, kad filmas parodo visas svarbiausias scenas, tačiau norėtųsi kažko nematyto. Vis tik smagu savo elektroninę kolekciją papildyti tokia retenybe.

Vaidyba varijuojanti - kartais būna neaiškūs veikėjų motyvai arba jų nuotaikos, kai tuo tarpu kitoje scenoje esi užvedamas Haido pyktadarysčių sekmės. Garso takelis gana neeilinis ir vietomis labai puikiai sukuriantis atmosferą. Efektai atlikti su nuostabia precizija, tačiau jų norėtųsi daugiau.

Geras ankstyvųjų R.L. Stivensono adaptacijų pradininkas.


2012 m. liepos 10 d., antradienis

The Mummy (1932)

1932-ųjų Mumija yra vienintelis Universal studijos "Didžiojo monstrų penketuko" (Frankenšteinas, Drakula, Vilkąžmogis, Padaras iš juodosios lagūnos, Mumija) filmas, neturėjęs tęsinių. Taip pat tai vienintelis to meto minėtos studijos monstras, neįkvėptas jokios prieš tai sukurtos fiktyvios būtybės. Boriso Karlofo makiažą kievieną dieną uždėti trukdavo aštuonias valandas; jis turėjo tiek vatos sluoksnių, jog aktorius negalėjo pajudinti veido raumenų net šnekėdamas. Filmo plakatas laiko brangiausio aukcione parduoto plakato rekordą - 453,500 JAV doleriai.

Archeologai, dirbantys Egipte, atkasa mumiją kartu su skrynia, kurioje yra rankraštis, galintis prikelti mirusius. Jų smalsumo dėka mumija atgyja. Po dešimties metų mumija pradeda siekti susigrąžinti prieš daugiau nei keletą tūkstančių metų prarastą meilę.

Mumija - padaras, prieš tai niekada nematytas kine. Mumija neturi mums įprastų padarų savybių, t.y. fizinių pranašumų prieš žmogų, atvirkščiai - jis nesugeba keisti savo formos, o greitis, vikrumas ar jėga yra jo silpnybės. Mumija naudoja prieš daugelį šimtmečių užmirštą ir egzistuojančią tik mituose magiją - okultizmą, minčių kontrolę, hipnozę - šios galios suteikia mumijai mistiškumo ir priverčia žiūrovą patikėti, jog paprasti žmonės neturi nei menkiausio šanso su ja kovoti. Toks filmo blogiečio pateikimas neįtikėtinai gerai sumaišo mums protą, taigi toks mumijos išsiskyrimas suteikia višiškai naują, prieš tai nepatirtą pavojaus sensaciją.

Neskaitant naujo monstro pobūdžio, filmas atrodo gerai išdirbtas. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis -  atmosfera. Ji čia trykšta ramuma, bet žiūrėdamas žinai, kad aplinkui tyko pavojus. Vėliau esi įsukamas į labai įdomią įvykių virtinę, pilną siužeto vingių ir daugybės herojų nuotykių. Nors, kaip jau buvo galima suprasti, filmas visgi yra valdomas mumijos, kuriai pasirodžius tiesiog žinai, kad laukia kažkas neįtikėtino.

Vaidyba puiki, filmas pilnas gerai pažįstamų aktorių, tokių kaip Borisas Karlofas, Zita Johan, Deividas Manersas ir Edvardas Sloanas. Garso takelio nėra, efektai išdirbti tiek, kad galima patikėti jog tai tikra.

Kitoks filmas, iš visų gerųjų pusių.


Eyes of the Mummy Ma (1918)

Studentas, atliekantis praktiką Egipte, išgirsta pasakojimą apie karalienės Ma kapą. Sakoma, kad jį aplankiusius seka didelės nesėkmės. Pasitelkdamas savo jaunatvišką drąsą, jis nusprendžia aplankyti tą vietą ir įsitikinti pats. Ten nuvykęs jis randa tai, ko mažiausiai tikėjosi.

Šį filmą norisi priskirti prie rimtosios dramos kūrinių, kurie to meto Vokietijoje buvo mėgstami. Filme pilna dviprasmybių bei nutikimų, kurie verčia svarstyti ar čia sutapimas ar prakeikimas - tai padeda likti su filmu ir net pažiūrėjus intrepretuoti jį savaip. Taip pat filme puikiai parodoma kaip skirtingi žmonės supranta vieni kitus ir bendrauja tarpusavyje. Šios scenos pateikiamos labai netradiciškai, todėl čia atsiskleidžia nemalonus realybės siaubas.

Vadyba vidutinė, garso takelis prastas - jame yra tik viena įsimintina melodija, bet bendrai atrodo, kad muzika visai nesisieja su vaizdu. Efektus sudaro tik dekoracijos, bet jos sukelia neblogą įspūdį.

Išskirtinis kūrinys, padedantis tyliąjame kine atrasti kažką dar nematyto.

2012 m. birželio 29 d., penktadienis

Night of Terror (1933)

Policija vaikosi "nakties žudiką", pasižymintį tuo, kad prie savo aukų jis palieka laikraščių iškarpas. Netoli žudiko veikimo terirorijoje įsikūrusiuose rūmuose, mokslininkas sakosi išradęs serumą, padedantį kvėpuoti be deguonies, jis ruosiasi įrodyti jo veikimą, palaidodamas save gyvą. Netrukus rūmuose pradeda veikti nakties žudikas.

Niekada nebuvau didelis "mansion killer" filmų gerbėjas, kuriuos taip visi garbina už jų juodąjį humorą, ir absurdiškas situacijas, bet šis filmas man atvėrė akis, ir padėjo suprasti, koks šis požanris svarbus siaubo filmų istorijoje, niekada daugiau kine, mirtis nebuvo pateikiama tokia nereikšminga, kaip tai buvo daryta šiame žanre.

Taigi pradėjęs žiūrėti filmą, ir supratęs kad žiūrėsiu "mansion killer" filmą, pagalvojau - ah dar vienas... Bet po kelių, iš pirmo žvilgsnio, paviršutiniškų ir lėkštų juokelių, supratau, kaip čia viskas puiku ir (tai mane kažkodėl nustebino) baisu. Žudikas čia taip pat šaunus, ir tikrai smagu žiūrėti jo veido išraiškas, kurios tiesiog dvelkia beprotybe. Aišku filmas daugiau detektyvinė istorija, bet kai pagaliau supratau, į ką žiūrėti, ir ko tiketis, tai buvo tikrai nepakartojamas seansas.

Vaidyba vidutinė, muzikos nėra, efektų tai pat.

Nežinau ar man filmas patiko dėl to, kad pagaliau perpratau stilių, bet filmas tikrai puikus.

2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Baskervilių Šuo (Arthur Conan Doyle) (1902)

"Baskevilių Šuo" - populiariausias anglų rašytojo A. Konano Doilio (1859 - 1930) romanas, nepaprasta siužeto įtampa nuo pirmųjų puslapių prikaustantis skaitytojo dėmesį. Piktosios jėgos jau keletą šimtmečių persekioja Barkervilių giminę, kol pagaliau prieš baisųjį pragaro šunį stoja nemirtingasis Šerlokas Holmsas. Knygoje neatskiriamai susipina mintis ir veiksmas, tai, kas demoniška, ir tai, kas žemiška.

Knygos aprašymas, viską pasako, pradėjus skaityti, iš karto dėmesį patraukia pragaro šuns legenda, ir tikrai norisi išsiaiškinti kokią paslaptį jis slepia. Besekant Votsono pėdomis, istorija pilnėja mistiškų įvykių, ir vos paaiškėja vienas, iš karto atsiranda kitas, taigi prikaustytas lieki visą laiką. Galiausiai pats šuo, nors skaityti apie jį, tenka nedaug, įspūdis gana geras, kiekvieną kartą girdėdamas istoriją apie jį, bandai suprasti šio padaro kilmę, ir kokį iš tikrųjų pavojų jis gali kelti.

Tai pirmoji ekranizuota Šerloko Holmso istorija, ir vienintelė, ankstyvąjame kine, kuri drįsta save vadinti siaubo (su tuo aš nesiginčiju). Taip, kad kine šis kūrinys tikrai neliko užmirštas, iki 1960-ųjų pastatyta net 10 jo versijų, iš kurių galima pabrėžti šešių dalių vokiečių ekranizaciją, Twentieth Century Fox versiją (1939), bei Hammer studijos (1959) versiją, aš tikrai pasistengsiu peržvelgti visas, prie kurių pasiseks prikišti nagus, nes labai noriu pamatyti pragaro šunį, alsuojantį liepsnomis ir dideliais šuoliais besivejantį savo aukas!

2012 m. birželio 26 d., antradienis

Invisible Agent (1942)

Nematomas Agentas, ketvirtoji, orginalios nematomo žmogaus, serijos dalis, bei (mano žiniomis) pirmasis, daugiau mažiau tinkantis šiam žanrui, karo/siaubo filmas. Kadangi filmas skirtas pakelti žmonių nuotaiką, po Pearl Harboro įvykių, jame kupina anti nacių propogandos.

Pirmojo nematomo žmogaus anūkas, panaudoja savo senelio formulę, siekdamas infiltruoti nacių karines bazes, ir gauti naudingos informacijos.

Nors, atrodo, pavadinimas žada daug, pats įsitikinau, jog negalima fantazijos paleist vėjais, čia viskas, gana konkretu ir paprasta. Kalbant apie patį nematomą žmogų, tai pat nieko naujo, taigi nėra ko daug plėstis. Filme yra puikių komedijos elementų, ar tiesiog smagių momentų, tačiau labai gaila jog nematomumo serumo, šalutinis efektas šiame kūrinyje neveikia herojaus. Taigi, belieka galvoti, ką pasiūlys Nematomo Žmogaus Kerštas.

Vaidyba aukščiau vidutines, taipogi Piteris Lorre'as nuostabiai atlieka savo darbą, ir sukuria itin puikų veikėją, muzikos praktiškai nėra, efektai puikūs kaip visada, be to, keista kaip kūrėjai vis dar randa būdų, jais stebinti.

Lengvas žiūralas, mano akimis nelabai įsipaišantis į visą nematomo žmogaus seriją.


Doctor X (1932)

Daktaras X, kainaves Warner Bros. studijai 5000 dolerių, už autorines teises, buvo nufilmuotas, dviem būdais, spalvota ir nespalvota juosta, nespalvotos versijos buvo skirtos mažesniems miestams, o spalvotos išsiuntinėtos į didžiausius pasaulio miestus. Išėjas dar prieš griežtos cenzūros įvedimą, filmas paliečia tokias temas kaip kanibalizmą, prostituciją ir išprievartavimus, kas iki tol buvo vengiama daugelio kino kūrėjų.

Laikraščio reporteris tiria "Mėnulio žudiko" žmogžudystes, kuris žudo mėnulio pilnaties metu, savo aukas jis pasmaugia, suvalgo dalį jų kūnų, ir padaro įpjovą smegenų žievėje. Reporterio tyrimas, nuveda jį, iki Daktaro Chaviero medicinos akademjos, kurioje dirba kanibalizmo, lunarijos, neurologijos, bei kitų sričių specialistai.

Nors pirmas 15 minučių filmas atrodo, kaip ir visi kiti, paskui jis labai maloniai girebia žiūrovą į nagus ir nepaleidžia. Vietoje to, kad mes (žiūrovai) vaikytumėmės žudiką, mums paskiriama svarbesnė užduotis, greičiau už filmo veikėjus, išsiaiškinti kas jis yra, o tai tikrai nebus lengva, nes pasirinkimas labai didelis, visa medicinos akademija pilna potencialių žudikų, kurių kievienas turi skirtingus motyvus. Taigi, filmas spalvingas visomis prasmėmis, kievienas veikėjas unikalus, labai gražiai žaidžiama ryškiais atspalviais ant sienų ar grindų, o kad būtų dar smagiau, įmaišoma ir labai subtilaus juodo humoro, kuris puikiai prisideda prie filme tvyrančios mirties atmosferos. Negana to, žudikas čia tai pat nepamirštamas, kartas nuo karto jis pasirodo, ir ne šiaip kažkur šešėliuose, o tiesiai prieš ekraną, net jo veido niekas nesiruošia slėpti. Taigi žaisti detektyvą, čia yra be galo smagus užsiėmimas, ir nors man nepasisekė atskleisti tiesios, likau nenusivylęs. Paskutinis dalykas siaubo faktorius, nors siaubas dominuoja tik filmo pabaigoje, jis toks šiupinantis visomis prasmėmis, kad sunku patikėti kūrėjų išradingumu.

Vaidyba nuostabi, garsas neypatingas, efektai, nors ir eiliniai, labai tinkantys filmui.

Nepakartojamas kūrinys, ilgam įstrigęs mano galvoje.


2012 m. birželio 17 d., sekmadienis

The Creature Walks Among Us (1956)

Padaras vaikšto tarp mūsų - paskutinė trilogijos dalis ir vienintelė nufilmuota ne 3D.

Padaras keičiasi, o jį sugavę mokslininkai stengiasi sukurti kuo palankesnes sąlygas jo gyvenimui.

Prasidėjus filmui atrodo, jog jis nepasiūlys nieko naujo ir bus itin nuobodus: tos pačios povandeninės scenos, tas pats padaro elgesys ir tokia pati medžioklė, kaip filmuose prieš tai. Tačiau po trisdešimties minučių ir keleto nuostabių efektų, filmas pakrypsta visai kita linkme, apie kurią galima spręsti iš pavadinimo. Taigi, tas filmo atsiskyrimas nuo ankstesniųjų labai puikiai atgaivina jau išsemtą padaro istoriją. Dar vienas gana smagus dalykas yra tai, jog besikeičiantis padaras gauna naujus "artifaktus", kurie suteikia jam naują išvaizdą. Daugiau apie filmą nelabai turiu ką ir pasakyti. Žinia, kad žiūrint jį kaip atskirą filmą, mano manymu, jis būtų daug nuobodesnis.

Efektai puikūs ir labai smagiai pagyvinantys filmą. Garsas jau girdėtas ir jau spėjęs atsibosti. Vaidyba žemiau vidutinės, o vietomis primena paprastą eilučių skaitymą.

Geras tęsinys antrajam filmui, prastokas kūrinys žvelgiant į jį vieną.


2012 m. birželio 13 d., trečiadienis

Mystery of the Wax Museum (1933)

Vaško muziejaus paslaptis yra paskutinis draminės fikcijos kūrinys. Laikytas prarastu iki vėlyvų šešiasdešimtųjų. Filme statuloms buvo naudojami tikri aktoriai, nes originaliai filmavimui paruoštos vaškinės statulos tirpo nuo apšvietimui naudojamų lempų šilumos.

Po gaisro vaško skulptūrų muziejuje, jo savininkas stengiasi viską atkurti. Po kurio laiko mieste pradeda dingti žmonės.

Jau senokai pastebėjau, kad draminė fikcija garsiniuose filmuose neveikia, jei nėra jokių išsišokimų - filmas atrodo labai blankiai. Šis kūrinys neišimtis. Tai labiau detektyvinė istorija, kurią įdomia daro tik Fėjos Vrei vaidmuo - ji čia tokia įdomi, kad tiesiog verčia žiūrėti į ją, net kai veiksmas vyksta kitame kameros kampe. Keista, tačiau nerandu žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti šį kūrinį. Ne dėl to, kad jis kažkuo ypatingas, o dėl to, kad tiesiog nežinau ką aptarti, šis filmas nėra įspūdingas nuotykis ar stiprus emocijų kratinys, jis tau tiesiog nutinka ir viskas.

Vaidyba vidutinė, todėl Fėja Vrei čia atrodo neįtikėtinai gerai. Efektai vidutiniai ir niekuo neypatingi. Garso takelio nėra.

Keistas kūrinys, kurį žiūrėti galima, bet klausimas, ar reikia.


2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

Genuine (1920)

Išleisto kaip priedas Daktaro Kaligari Kabinetas DVD diske, šio, sutrumpinto iki 44 minučių filmo, originali versija saugoma Miuncheno filmų muziejaus archyve. Filmo dekoracijas sukūrė vokiečių ekspesionistas Cesaras Kleinas.

Aprašyti filmo siužeto net nesistengsiu, jis labai sunkiai sekamas ir itin neaiškus, jei tik sekundei nukrypsta dėmesys. Iš manęs jis pareikalavo dviejų peržiūrų ir vis tiek jaučiuosi iki galo jo neperpratęs. Filme yra visko - sapnų būsenos pojučių, meilės intrigų bei skirtingų pasaulių susikirtimų. Iš pirmos pažiūros visa tai atrodo labai įdomu, dar labiau smalsumą sustiprina tai, jog režisierius Robertas Viene'as šiuo kūriniu stengėsi sekti Daktaro Kaligari pėdomis, bet viską sugadina viena labai svarbi filmo detalė - siužetas. Kaip sakiau, jį sekti labai sunku. Nors filmas orientuojasi aplink vieną namą ir jo gyventojus, čia vyksta labai daug - nuolatos esame supažindinami su naujais veikėjais, atrandame naujas vietas, o visa tai pagardinta "spalvingais" kostiumais ir tokiomis pat dekoracijomis.

Vaidyba - įspūdinga. Garso takelis, įrašytas Lario Marotos vien gitara, suteikia labai malonią atmosferą - pagrindinė tema lengvai įsimenamai ir greitai atpažįstama skirtingose filmo vietose. Efektų, be puikių dekoracijų, nėra.

Tikriausiai šis kūrinys tinkamas tik kolekcininkams arba entuziastams.


2012 m. birželio 9 d., šeštadienis

Operos Vaiduoklis (Gaston Leroux) (1909)

Paryžiaus Operoje sklando gandai apie vaiduoklį, retkarčiais matomą teatro koridoriuose. Teatro vadovai privalo mokėti vaiduokliui duoklę ir laikyti atskirą ložę, skirtą tik fantomui. Nepaklusus jo reikalavimams, Operą ištinka nelaimės, o per "Faustą" žiūrovams ant galvų nukrinta šviestuvas. Negana to, per spektaklį apstulbusių žiūrovų akivazdoje išnyksta dainininkė!

Greitai įtraukiantis ir malonus kūrinys, nuosekliai dėstomi ir iš pažiūros paprasti įvykiai labai įtraukia ir priverčia skaitytoją nepaleisti knygos iš rankų. Primityvi meilės istorija ir intriguojanti operos paslaptis greit persipina į vieną ir tampa nepakartojamu nuotykiu. Klaidžiojimas po operos požemius, susidūrimai su siaubūnu bei pasakojimai apie jo praeitį sukuria neapykantos, persipinančios su simpatija, pojūtį. Pabaigai, šalia to, dar keletas gana idomių, su siužetu nesusijusių monstrų. Aš knygą radau bibliotekoje, taigi kur kitur ir už kiek ją būtų galima įsigyti tikrai nežinau.

Šis kūrinys yra noriai adaptuojamas nuo pat 1916-ųjų (versija prarasta). Iki šių dienų prie jo nagus kišo vokiečių ekspresionistai, naujojo amžiaus animatoriai ir netgi pats Dario Argento. Jį bandyta pateikti kaip dramą, siaubo trilerį, miuziklą, komediją ar tiesiog parodiją: kaip pavyzdį galima duoti animacinę prodiją Spooks (1930). Aš ruošiuosi apžvelgti, tris versijas: pirmąją išlikusią - amerikiečių (1925), kinų Song at Midnight (1937) ir pirmąją adaptaciją, tapusią miuziklu, išleistą amerikiečių 1943-aisiais.

2012 m. gegužės 30 d., trečiadienis

Revenge of the Creature (1955)

Padaro kerštas - antroji ir pelningiausia trilogijos dalis, taipogi tai vienintelis 3D filmas išleistas 1955-aisiais ir pirmasis tęsinys 3D filmui.

Metai po pirmųjų įvykių, į juodają lagūną išsiunčiama ekspedicija su užduotimi rasti lagūnos pabaisą. Padaras sugaunamas ir išvežamas tyrinėti į "Vandenyno uosto okeanariumą" (filme ši vieta vadinama taip).

Pradėjus žiūrėti filmą, atrodo, jog tai bus visai šaunus tęsinys. Pažįstami aktoriai, ankstyvas monstro pasirodymas, keletas įpūdingų efektų, - visa tai mus lydi pirmąsias dvidešimt filmo minučių. Galiausiai monstras sugaunamas ir gabenamas į civilizaciją. Tai priverčia žiūrovą piktdžiugiškai šypsotis, galvojant apie visus galimus žmonijos teroro scenarijus. Monstro tyrinėjimai pradžioje atrodo daug žadantys, bet pamažu pradedi jausti, jog filmas ties tuo ir apsistos - čia prasideda didžiulis nusivylimas ir neišvengiamas pabaigos laukimas. Tikrai būtent tada, kai supranti, jog filmas bandys tau papasakoti apie siaubūną žodžiais, o ne žmogžudystėmis ir piktadarių kančiomis, pasidaro labai nuobodu. Neskaitant to, ką jau paminėjau, filmas turi daugybę kitų minusų: nors ir neilgas, jis atrodo ištemptas, o monstro nauji, prieš tai nematyti gebėjimai bei elgesys tam tikrose situacijose stebina ir liūdina, taip pat ir susidūrimai su žmonėmis, kurie atrodo vienodi, per dažnai pasikartojantys ir tiesiog nuobodūs.

Vaidyba prasta, visi aktoriai tiesiog skaito eilutes ir nieko daugiau. Garso takelis kaip ir pirmosios dalies, bet čia įtemptos melodijos dažniausiai naudojamos netinkamose situacijose. Efektai monstro ir kiti atrodo geri, bet vietomis norisi jų daugiau.

Greitai įtraukiantis, bet greit ir atsibostantis filmas.


2012 m. gegužės 29 d., antradienis

The Hands of Orlac (1924)

Orlako rankos - vėlyvojo ekspresionizmo kūrinys pasiūlęs naują idėją, kuri vėliau buvo panaudota tokiuose filmuose kaip Evil Dead 2 ar Idle Hands.

Žymus pianistas Orlakas patenka į avariją, kurioje jis netenka savo rankų. Laiku susizgribę daktarai sugeba jas transplantuoti, tačiau Orlakas nežino, jog jo naujos rankos prieš tai priklausė žudikui.

Matydamas tokius vardus kaip Conrad Veidt ir Robert Wiene savaime tikiesi gero kūrinio ir, aišku, neveltui. Nežinau, kaip jiems tai pavyksta, tačiau panašu, kad vienas kitą jie taip gerai supranta, jog filmą pastatyti tik jų ir užtektų - nereikėtų, nei prodiuserių, nei kitų aktorių. Galėčiau apie šį kūrinį kalbėti ir kalbėti - jame tiek visko daug. Pavyzdžiui, scenos, kuriose atrodo, jog aktorius vaidina pats prieš save, ar siužeto posūkiai, kurių čia nespėji skaičiuoti, bet tikriausiai pasakodamas sugadinčiau malonumą. Žvelgiant iš kitos pusės, filmas dvelkia vidiniu konfliktu, žmogiškomis problemomis ir tiesiog nežabojamu blogiu. Bemiegės veikėjų naktys priverčia tave kentėti kartu su jais, artimųjų ašaros neleidžia simpatizuoti blogiukams, o pasąmonės vizijos gąsdina tave ne mažiau, nei patį herojų. Prie viso šio siaubo ženkliai prisideda blogiukų skaičius - žiūrėdamas skaičiavau pirmaplanius aktorius ir pastebėjau, jog blogiukių čia daugiau mažiau lygus skaičius su geriečių ir neutralių veikėjų kartu sudėjus. Taipogi kievienas blogietis labai skiriasi nuo kito savo motyvais, išvaizda ir viskuo kitu - įvairovė neįtikėtina! Paskutinis dalykas, kurį noriu pabrėžti, tai filmo apimtis - 1995-aisiais atstatyta versija trunka net 110 minučių; tai pamatęs tikėjausi daug nereikalingai ištęstų scenų, bet, manau, kūrėjai sąmoningai jas ištęsė, leisdami žiūrovui pasimėgauti nuotabiomis dekoracijomis ir tik sustiprinti atmosferą.

Vaidyba vidutinė, aišku, neskaitant Konrado Veidto. Garso takelis, kurtas Polo Mercerio, - tiesiog nepakartojamas. Efektai paprasti, bet geri.

Vienas alternatyvesnių ir baisesnių filmų, kuriuos man teko matyti.


The Golem (1936)

Paskutinioji Golemo ir vienintelė garsinė versija.

Filmas mus nukelia į ateitį 200 metų po pirmųjų įvykių, kuriuos matėme 1920 metų versijoje. Golemas dabar laikomas Prahos sinagogoje, kol žydus vėl ištiks bėda. Žinia apie golemo egzistavimą pradeda sklisti ir pamažu atsiranda žmonių, norinčių jį pasisavinti - imperatorius, kolekcininkai ir antikvarai. To pasekoje, žydams pamažu pradeda kilti pavojus.

Nors kūrinys (ne taip, kaip pirmas) naudoja savo laikotarpiui tipinį siužetinį braižą, jis išlieka pakankamai originalus. Kaip jau galima suprasti, golemas pradeda siautėti tik filmo paskutinėje dalyje, tačiau yra labai įdomu žiūrėti kaip visiems jo reikia. Prie veikėjų taip lengva prisirišti, jog visi planai, sąmokslai ir kitos gudrybės žiūrovą pradeda žavėti vos susipažinus su viena ar kita golemo siekiančia grupele. Stiprūs veikėjų potretai tikrai yra stipriausia filmo dalis, o geriausia, jog yra ir didelė įvairovė: šizofreniškas imperatorius, suktas antikvaras, kilnus žydų rabinas. Taigi, nors golemo tenka laukti, filmas puikiai įtraukia į įvykių sūkurį ir net priverčia pradėti svarstyti, ar jis nubus ir ar to labai reikia.

Vaidyba, kaip jau buvo galima suprasti, nepakartojama. Garso takelis toks menkas, kad tikrai neturiu ką pasakyti, na, o efektus norisi rimtai paanalizuoti. Golemas čia pateikiamas labiau kaip kažkoks tykantis blogis, nei keistas padaras skirtas atlikinėti darbus. Jo mąstysena atrodo jausminga, taipogi panašu, kad jis suvokia savo jėgą ir stengiasi ją panaudoti kaip pranašumą. Bet didžiausias minusas yra tai, kad viskas, ką jis naikina, atrodo per lengvai sunaikinama - sienos griūna lyg popierinės jam nededant didelių pastangų, vartai lūžta vos prisilietus. Taigi, jo jėga nėra atvaizduojama tinkamai vien dėl dekoracijų trapumo. Filme tai pat yra keletas pavojingų kaskadinių elementų, kuriuos atliekantys aktoriai tikrai galėjo rimtai susižeisti. Na, bet visa tai atperkama nepaprastai nuostabiais kameros kampais ir filmavimo taškų pasirinkimu, šitai net vokiečių ekspresionizmą stato į vietą.

Kūrinys, šviečiantis ryškiau, nei daugelis kitų to meto monstrų filmų. O prisimenant knygą, jis net labiau tinkantis ją atvaizduoti.

2012 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis

The Golem: How He Came Into the World (1920)

Trečioji originalios trilogijos dalis, priešistorė pirmajai, pasakojanti golemo atsiradimo istoriją. Aktoriaus Fritzo Feldto debiutinis filmas. Architektas Hansas Poelzigas specialiai šiam filmui sukūrė visas dekoracijas.

Rabinas, kabalos meistras, sukuria molinę būtybę golemą, kurio paskirtis yra padėti žydams nelaimės atveju.

Mano manymu, tai pavyzdinis monstrų filmas, įkvėpęs ir nustatęs standartus po jo eisiantiems panašaus pobūdžio kūriniams. Filmas puikiai sukasi apie žiūrovą labiausiai dominantį dalyką - monstrą. Jis greit prikeliamas gyvavimui ir kiekvienas rodomas įvykis yra glaudžiai su juo susijęs, bet apie golemą vėliau. Filmas labai puikiai atkartoja knygoje menkai minimą golemo atsiradimą ir priežastis, o po to pateikia savo įvykių virtinę, kuri yra puikiai išplėtota ir įdomi. Prie puikaus siužeto tai pat prisideda jau minėtos dekoracijos. Iš pažiūros paprastos detalės, tokios kaip sukti į viršų kylantys laiptai, yra labai malonios akiai, tuo pačiu jos teikia ir didelę pakartotinų peržiūrų vertę. Nevengiama ir masinių scenų, kurios pateikiamos ne pagal tuometinį braižą.

Golemas - akivaizdus frankenšteino serijos pirmtakas, taigi palyginimų, manau, neišvengsiu. Didelis, stiprus, nerangus ir menkai protaujantis padaras, besiskiriantis nuo frankenšteino monstro tik tuo, jog yra molinis, o tai tik dar viena problema siekiant jį nugalėti. Nors silpnąją vietą jis vis dėlto turi, bet pirmiau reikia ją žinoti. Originaliai skirtas gelbėti nuo nelaimių, bet dažniau naudojamas sunkiems jėgos reikalaujantiems darbams atlikti. Žiūrint filmą pamažu pradedi pastebėti, jog golemas pamažu stinga motyvacijos atlikti jam paskiriamus darbus, be to, ne taip kaip frankenšteino monstras, jis rodo akivaizdžias emocijas, tačiau visos jos neigiamos. Emocinis golemo susivokimas tik pastiprina įspūdį: kai tik jis susiraukia, gali tikėtis kažko nemalonaus. Apibendrinant, golemas yra tobulas monstras.

Vaidyba tiek golemo, tiek kitų aktorių yra puiki. Garso takelis neįspūdingas, tačiau gana tinkantis filmui. Efektai, nuo dekoracijų iki golemo prikėlimo ceremonijos ir scenų, kuriose aktoriai gali rimtai susižeisti ar net užsimušti, lenkia daugelį net dvidešimčia metų jaunesnių filmų.


Golemas (Gustav Meyrink) (1914)

Gustavo Meyrinko Golemas - siaubo ir mistinės literatūros klasika, įkvėpusi daugybę XX a. literatūros ir kino kūrėjų. Pagrindinio veikėjo ligotai sąmonei senovės baidyklė Golemas ir paslaptingieji Kabalos mokslai tampa keliu į pagijimą, laimę ir ramybę.
Vos pradėjus skaityti knygą, iškart jaučiama stipri atmosfera, tamsios, purvinos gatvės, prasta gyvenimo kokybė, herojaus neapykanta aplinkiniams bei stiprus vidinis konfliktas - visa tai seka mus kiekviename knygos puslapyje. Perskaičius keletą skyrių, prasideda pirmosios užuominos į mistiką, legendos apie golemą, kabalą ir neegzistuojančias vietas. Visa tai priveda prie tikrai malonaus skaitymo. Gaila, bet golemas kaip monstras čia nenupasakojamas - jis labiau mistinė būtybė - visgi dažnai jautiesi, jog jis kažkur šalia. Dažnas sapnų ir realybės persipynimas dar labiau pagyvina herojaus nuotykį ir kartais net primena Hovardo Filipo Lavkrafto kūrinius. Knygos apimtis nedidelė, manau, skaitant vidutinišku greičiu, užtektų 4 valandų ją visą perskaityti. Neseniai perleista, knygynuose ji kainuoja apie 15 litų.

Knyga sulaukė net dviejų ekranizacijų - vokiečių (1915) ir prancūzų (1936). 1914-ųjų versija, turi dar du tęsinius. Visa trilogija kurta to pačio režisieriaus Polo Vergernerio (visuose filmuose jis atliko ir Golemo vaidmenį). Pirmoji The Golem (1915) ir antroji The Golem and the Dancing Girl (1917), yra prarastos, nors 2007-aisiais buvo rastas nedidelis pirmosios 1914-ųjų versijos juostos likutis, taigi maždaug 4 minutės filmo buvo restauruotos. Išlikusias, trilogijos trečiąją dalį ir 1936-ųjų versijas, plačiau apžvelgsiu atskirai.

Pabaigai - tos kelios, pirmosios dalies, išlikusios minutės.


Evil Spells (1927)

Vieno svarbesnių suomių ankstyvojo kino režisieriaus Teuvo Puro filmas Pikti Burtai yra laikomas pirmuoju Suomijos siaubo filmu. Atstatytas vos 2010 spalio 27 dieną.

Jauna pora atsikelia gyventi į nuošalų vienkiemį. Vieną dieną jaunikio sesuo papasakoja jaunajai istoriją apie raganos prakeikimą, dėl kurio ji tapo akla. Per jaunosios neapdairumą ji taip pat užsitraukia šį nemalonų prakeiksmą.

Šis filmas mano dėmesį patraukė, aišku, tik dėl to, kad suomių siaubo filmų (ypač ankstyvųjų) yra tikrai nedaug. Atradau jį netyčia, naršydamas "karagarga" trakeryje, o jokiuose forumuose ar kitur nemačiau jo minimo. Taigi žinant, jog filmas nėra žinomas net tarp entuziastų, galima manyti, kad jis nėra vertas dėmesio, bet iš tikrųjų yra visai kitaip. Vos pradėjus žiūrėti, šis kūrinys nustebina neįtikėtinai gera vaizdo kokybe (per visą filmą yra vos keli iškirpti kadrai bei labai nedaug juostos išdegimų) ir itin originaliu kameros filtrų panaudojimu, kuriais sukeliamas paros laiko bei praeities ir dabarties efektas. Kitas didelis filmo pliusas yra gana ekstremalios temos, tokios kaip išprievartavima, ar smurtas prieš vaikus. Tai puikiai išlaiko siaubo atmosferą ir priverčia prisiminti tokius kūrinius kaip Last House on the Left arba I Spit on Your Grave. Prisimenant raganą, galima paminėti ir menką fantastikos prieskonį, kuris jaučiamas trumpai ir nepalieka ilgesnio įspūdžio. Labiau filme įtraukia pagrindinio veikėjo vidinis konfliktas, kuris žiūrovą priverčia kankintis ir jaustis gana slogiai.

Vaidyba, nors dėl filmo kilmės neeilinė, yra gera. Garso takelis, tikriausiai įrašytas būtent atstatymui, yra nuostabus. Efektų nedaug, bet puikus jų atlikimas kelia įspūdį.

Filmas, kurį nuoširdžiai drįstu vadinti vienu pirmųjų shockerių kine.

2012 m. gegužės 5 d., šeštadienis

Dr. Jekyll and Mr. Hyde (1913)

Visiems puikia žinomos istorijos ekranizacija, besiskirianti nuo kitų tik tuo, jog ši versija vienintelė, kurioje atrandamas ir priešnuodis. Pagrindinį dvigubą vaidmenį atliekantis Kingas Bagotas (King Baggot) pats susikūrė misterio Haido makiažą.

Atrodo nelabai turiu ką ir pasakyti. Filmas puikiai seka novelę, viskas padaryta be priekaištų. Turbūt vienintelis dalykas, kurio negaliu nepaminėti, tai ekranizuotos smurto scenos. Ankstyvąjame kine smurto buvo vengiama, bet prisimenant novelę, tai turbūt įsimintiniausia jos vieta. Filmo kūrėjai tai pat to nepamiršo - nors smurtas ir cenzūruotas, visgi keista išvysti misterį Haidą užšokantį ant susižeidusio berniuko.

Vaidyba nuostabi: Kingas Bagotas neįtikėtinai gerai įkūnija misterį Haidą - žiūrint iš tikrųjų atrodo, jog Haidas nėra iš šio pasaulio; jo laikysena, eisena ir elgesys prie aplinkinių suteikia itin stiprų įspūdį ir, manau, gatvėje jį atskirtų kiekvienas. Efektų vos keletas, kuriuos mes jau matę chemijos pamokose. Garso takelio nėra, tad aš fonui užsidėjau Džo Renzeti (Joe Renzetti) garso takelį, kurtą filmams Basket Case ir Frankenhooker. Tai buvo OHO koks pasisekimas - taip maloniai viskas sutapo, jog pasibaigus filmui kelias minutes žiūrėjau į juodą ekraną, nes atrodė, jog filmo garso takelis dar eina.

Geras, neprailgstantis ir malonus akiai kūrinys.


The Other One (1913)

1913-aisiais, pradėjus didėti publikos susidomėjimu kinu, žiūrovai pradėjo reikalauti autorinių filmų (author films). Tai filmai, paremti populiariais literatūros kūriniais. Tais pačiais metais buvo nufilmuotas filmas Der Andere, to pasekoje šis filmas tapo pirmuoju autoriniu filmu Vokietijoje, jei ne visame pasaulyje. Kūrinys paremtas spektakliu tuo pačiu pavadinimu. Tai puikiai pastebima žiūrint, nes filmas (pats suskaičiavau) naudoja tik penkias aikšteles filmavimui ir vos vieną kamerą. Taipogi, tai pirmasis aktoriaus Alberto Basermano pasirodymas kino ekranuose. Kaip ir spektaklis, filmas yra lengvai paremtas R.L. Stivensono "Daktaro Džekilio ir Misterio Haido" (ang. The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde) istorija.

Daktaras Halersas išgirsta apie asmenybės susidvejinimą, bet palaiko tai tik kvailais prietarais. Po nelaimingo atsitikimo jodinėjant, minėti kvaili prietarai pradeda tapti daktaro Halerso realybe.

Sėsdamas žiūrėti šio filmo nesitikėjau kažko ypatingo, bet filmas taip nuostabiai išnaudojo pateiktą idėją, jog negalėjau likti nusivylęs. Visas kabliukas, aišku, yra tai, kas vyksta po asmenybės susidvejinimo, ir atskleisiu šiokią tokią paslaptį - veikėjas pradeda kenkti pats sau. Tai gerai nugąsdina ir labai patraukia dėmesį, o minėtas filmo primityvumas tik prisideda prie įspūdžio. Taigi, filmo pabaigoje likau itin sužavėtas.

Vaidyba be priekaištų. Aišku, Albertui Basermanui buvo sunku prisitaikyti prie tyliosios vaidybos, bet galutinis rezultatas yra puikus. Efektų ir garso takelio nėra. Aš garso takeliui panaudojau Hawkwind albumo Space Ritual pirmajį kompaktą, tačiau tai nė kiek nepadejo, tiesiog jaučiausi, lyg daryčiau du darbus vienu metu.

Geras kūrinys, davęs autoriniui kinui puikų startą populiarumo link.

2012 m. balandžio 22 d., sekmadienis

Two Monks (1934)

Istorija pasakoja apie dviejų brolių meilę vienai moteriai. Abu broliai turi savo istorijos versiją.

Vienas iš ankstyvųjų meksikiečių siaubo filmų, gaila, jog randu tik kelis filmus turinčius subtitrus. Žinant tai, jog meksikiečių kinas buvo gana kitoks, jis pateikdavo kitokias klasikinių istorijų versijas, nebijodavo atviro smurto ir netgi žmogžudysčių. Šis kūrinys nėra išimtis - nors tai gana paprasta istorija, joje yra vaizdų, kurių neišvysi to meto Holivudo produkcijoje. Pats filmo pateikimas geras ir malonus akiai, greitai esi įsukamas į įvykių liūną, kaip sena močiutė į tų pačių meksikiečių telenovelę, o filmo pabaigoje gauni ir norėtą siaubo (šiame filme maišytą su siurrealizmu) dozę.

Vaidyba gera, garso mažai, efektų nėra.

Paprastai atrodantis, bet tikrai geras kūrinys.

The Rawhide Terror (1934)

Vienas iš nedaugelio siaubo vesternų. Originaliai turėjo būti serialas, bet po produkcijos sustabdymo dvi nufilmuotos serijos buvo paverstos filmu.

Už prieš daugelį metų padarytą žalą miestelio aukštuomenę terorizuoja žudikas, prisidengiantis savo veidą kailiais.

Suprantu, kad iš serialo darant filmą nėra lengva gauti gerą rezultatą, tačiau niekada nebūčiau pagalvojęs, kad galima gauti tokį blogą. Viskas šiame kūrinyje atrodo blogai: režisūra, redagavimas, pateikimas, veikėjų personos ir netgi kameros darbas, bet turbūt labiausiai man užkliuvo tai, jog žiūrėdamas aš nežinojau kam simpatizuoti: blogajai pusei už kerštą, gerajai už moralines vertybes ar neutraliajai už teisingus sprendimus. Taip kad visą filmą plavinėjau nuo vieno prie kito, neprisirišdamas nei prie vieno veikėjo.

Vaidyba siaubinga - galiu garantuoti jog šiame filme geriausi aktoriai buvo žirgai. Garso takelio ir efektų nėra.

Manau prasčiausias mano matytas nespalvotas filmas.


2012 m. balandžio 18 d., trečiadienis

The Cabinet of Dr. Caligari (1920)



"Daktaro Kaligari kabinetas" yra vienas svarbiausių filmų kino istorijoje. Tai tikriausiai geriausias vokiečių ekspresionizmo kūrinys. Būtent šis filmas pristatė pabaigos posūkį (twist ending), taipogi daugelis jį netgi vadina primuoju tikru siaubo filmu. Scenarijaus autorius pasakojo, jog sukurti šią istoriją jį įkvėpė tikras įvykis: pasak jo, vieną dieną karnavale jis pamatė keistą vyrą besislapstantį šešėliuose, o kitą dieną sužinojo, jog ten pat buvo nužudyta mergina. Nuėjęs į laidotuves jis pamatė tą patį vyrą, tačiau neturėjo jokių įrodymų, jog tai jis. Prieš pasirodant filmui, Berlyne buvo iškabinami plakatai su užrašu "Du mußt Caligari werden!" (Tu turi tapti Kaligari!), neduodantys jokių kitų užuominų apie pasirodantį filmą. Filmo dekoracijos buvo pagamintos naudojant tik popierių, ant kurių buvo nupiešti šešėliai. Filmui pasirodžius Niujorke jis buvo nušvilptas, negana to, daugelis pareikalavo grąžinti pinigus.

Artėjant karnavalui mieste pasirodo niekam prieš tai negirdėtas daktaras Karigari ir paprašo mero leisti jam pristatyti savo parodą, kurioje jis demonstruos somnambulą - žmogų, kuris miegą visą savo gyvenimą ir kurį galima prikelti tik naudojant hipnozę. Po pirmosios karnavalo dienos naktį įvykdoma žmogžudystė. Bėgant laikui miestelio gyventojai pradeda įtarinėti daktarą Kaligari.

Pilnai suprantu, kodėl šis kūrinys gali būti laikomas pirmuoju siaubo filmu - jis neabejotinai baisus. Bet didžiausią efektą sukelia jo pateikimas: kreivi namai, keisti šešėliai, neįprasti veikėjų judesiai - tai lyg keistas psichodelikas veikiantis tavo sąmonę. Netgi titrai čia nėra paprastas tekstas: jie laužyti, kampuoti ir labiau primena žodžius perteikiančius veikėjų kalbos įpatumus.

Vaidyba įspūdinga - žiūrint atrodo, kad aktoriai į savo judesius įpina kažkokį šokį. Garso takelis taipogi puikus ir unikalus, tokie patys ir efektai.

Tai filmas išsiskiriantis iš visų kitų, tai kūrinys, kuris, atrodo, persikėlė į praeitį iš modernių, galbūt dar mums nematytų laikų.



2012 m. balandžio 17 d., antradienis

Frankenstein Meets the Wolf Man (1943)

"Frankenšteinas susitinka su Vilkažmogiu" yra pirmasis iš kitų filmų jau pažįstamų monstrų susidūrimas viename filme. Prieš 12 metų aktorius Bela Lugosi atsisakė vaidinti pirmąjame Frankenšteine, nes montras neturėjo jokių eilučių. Šiame filme aktorius vaidinti sutiko. Originaliai monstras turėjo apie 5 minutes dialogų, tačiau paskutinėje filmo versijoje jie buvo pašalinti.

Dabar apie abu monstrus atskirai. Lono Čainio atliekamas Vilkažmogis, lyginant su pirmąja dalimi, čia daug įspūdingesnis. Panašu, jog jis buvo gerai apgalvotas ir sukurtas kaip galutinis produktas. Vilkažmogis transformuojasi tik per pilnatį, o jo transformacijos atrodo itin tikroviškai ir įspūdingai. Ieškodamas aukų jis šuoliuoja ant įvairių daiktų, kad galėtų geriau apžvelgti jį supančią aplinką (tų vilkiškų šuolių aš labai pasigedau pirmoje dalyje). Taigi Vilkažmogis savo paskutiniame filme yra savo "monstriškumo" žydėjime. Na, o Bela Lugosi atliekamas Frankensteinas čia siaubingas. Žiūrint atrodo, jog Lugosi nesuprato, kokį vaidmenį jam reikia atlikti. Mano manymu, dėl to yra kaltas Lugosi įprotis vaidinti veidu. Matyti monstrą, perteikiantį emocijas ne veiksmais, yra labai keista. Dar vienas reikalaujantis paminejimo dalykas yra monstro eisena. Prieš tai ėjusiame filme "Frankenšteino Vaiduoklis" jam yra implantuojamos aklo Ygorio smegenys. Tai jam sukelia šalutinį poveikį - matyti jis gali, tačiau vaikšto rankas ištiesęs į priekį, tarsi lunatikas.

Lorencas Talbotas ieško būdų išgyti nuo likantropijos. Jo paieškos nuveda jį į daktaro Frankenšteino pilį.

Tikrai puikai atliktas filmas, viskas rutuliojama aiškiai, ir detaliai - tai priverčia nuolatos laukti tolimesnių įvykių. Įpusėjus filmui mes jau turime pagrindinių veikėjų komandą: tai Lorencas Talbotas, Elsa Frankenštein, daktaras Frankas Maneringas, čigonė Maleva ir, aišku, monstras (filmo pavadinimas gali būti klaidinantis, nes daktaro Frankenšteino filme nėra). Kiekvienas kažkuo svarbus istorijai ir lygiai įdomus žiūrovui. Taigi kai atrodo, kad viskas jau sudėta į vietas ir belieka tik laukti pabaigos šou, tave nepasiruošusį užpuola įvykių lavina. Tada supranti, jog filmo vos kelios minutės ir pradedi galvoti, kaip viskas į ką filmas ėjo sutilps į tiek mažai laiko. Viskas pralekia taip greitai, kad atrodo kūrėjai kažkur labai skubėjo ir pritrūko laiko nufilmuoti dar kokias 10 minučių filmo.

Vaidyba gera, neskaitant Bela Lugosi fiasko. Garso takelis neypatingas, o efektai nuostabūs - jiems prireikė netgi kaskadininkų.

Gera ir įdomi istorija, kuriai trūksta tik keleto minučių pabaigos.




2012 m. balandžio 14 d., šeštadienis

Nosferatu (1922)

"Nosferatu" buvo pirmoji Bremo Stokerio "Drakulos" adaptacija kine, tačiau kadangi filmo kūrėjai neturėjo leidimo jos kurti, jiems teko pakeisti keletą vardų. Vampyras čia vadinamas Nosferatu, o grafas Drakula pervadintas į grafą Orloką. Taigi, nors kūrėjai ir bandė kažkaip nutolinti filmą nuo orginalios istorijos, be teismų jie neapsiėjo, todėl po keletos posėdžių buvo nuspręsta sunaikinti visas egzistuojačias kopijas Anglijoje. Kitose šalyse kopijos liko nepaliestos. Švedijoje manant, jog filmas per daug baisus, jis buvo uždraustas net iki 1972-ųjų. Didesnioji dalis filme matomų kaimelių pastatų vis dar yra likę.

Dabar apie patį Nosferatu. Jo vaidmenį atlieka Maksas Šreckas, kuris filmo režisieriui Frederikui V. Murnau realybėje atrodė toks šlykstus, jog makiažui jis nusprendė panaudoti tik smailas ausis ir dantų protezus. Nosferatu filme rodomas tik apie 9 minutes, tačiau filme to pilnai pakanka (per tą laika jis sumirksi tik vieną kartą). Grįžtant prie neleistino kopijavimo, novelėje vampyras miršta nušvitus pirmiesiems saulės spinduliam., Murnau, vėl siekdamas kažką pakeisti, pasakoja, jog Nosferatu miršta sugiedojus pirmiesiems gaidžiams.

Grafas Orlokas ruošiasi pirkti pilį nedideliame kaimelyje. Jaunas nekilnojamo turto agentas yra siunčiamas į Transilvaniją sutvarkyti visų dokumentų. Bėgant laikui, jo kelionę bei viešnagę ima sekti keisti ir nepaaiškinami įvykiai.

Šis filmas neabejotinai yra populiariausias savo sferoje. Daugeliui teko su juo susidurti - ir tikrai puikiai atsimenu, jog tai ir mano pirmasis matytas tylusis siaubo filmas. Nežinau kaip jis buvo pasirinktas, bet drąsiai galiu sakyti - pasirinkimas geras! Kitaip nei daugelis to meto kūrinių, šis filmas nesikoncentruoja į vieną aplinką ir vos du ar tris veikėjus, bet pasakoja labai ilgą ir platų pasakojimą, į kurį įtraukiama itin daug įvykių, įvairių vietovių bei skirtingų veikėjų. Būtent tas visas (mano turimos 1994-aisiais atstatytos versijos) 84 minutes filmas išlieka šviežus, įdomus ir labai šiurpus.

Vaidyba tobula, garso takelis (jų yra labai daug, o originalus jau nebeegzistuoja) mano versijoje - labai nuostabus. Atrodo, lyg jis varijuoja free jazz, experimental rock terpėje. Efektų nėra.

Puikus kūrinys, savo pastatymu prilygstantis bet kuriam šiuolaikiniam filmui.


2012 m. balandžio 7 d., šeštadienis

The Wolf Man (1941)

Filmas "Vilkąžmogis" išpopuliarino daugelį vilkolakių mitų, tokių kaip transformacija per pilnatį, užkratas per įkandimą ar sidabrinė kulka, norint nužudyti vilkolakį. Filmą nufilmuoti truko 30 dienų. Vilkolakio makiažą aktoriui Lonui Čainiui Jaunesniajam uždėti trukdavo 6 valandas, o nuimti dar 3. Vienoje scenoje vilkažmogis turėjo kautis su meška, tačiau ji pabėgo, todėl tik dalis scenos buvo nufilmuota, kurią vėliau įdėjo į filmo anonsą (aš anonso su šia scena niekur neradau). Vienintelė iš filmo išlikusi dekoracija yra lazdelė su vilko galva.

Siužetas visiems puikiai žinomas: žmogui įkanda vilkolakis, jis užsikrėčia likantropija ir, pats to neįtardamas, naktimis žudo žmones.

Jei gerai pamenu, šį klasikiniu laikomą filmą žiurėjau pirmą kartą. Manau, gali būti, kad ir paskutinį - nors įvertintas gerai, man jis pasirodė prastokas ir menkai išdirbtas. Nors istorija pateikiama gana konstruktyviai ir žiūrovą sudomina, viską labai sugadina vienas svarbiausių dalykų - vilkolakis. Jo čia labai truksta: per visą filmą pamatome tik 3 transformacijas ir apie 20 minučių vilkolakio klaidžiojimo po girias bei kartą mieste. Ir tik tais momentais filmas atskeidžia savo stipriąją dalį - atmosferą. Ji čia sukelia tikrai gerą įspudį.

Vaidyba be priekaištų, garso takelis - kaip visi, efektai ir makiažas geri.

Jei norisi geros istorijos, o ne monstrų, filmas jums patiks.




2012 m. balandžio 1 d., sekmadienis

White Zombie (1932)

1932-ųjų "Baltasis Zombis", kuris buvo laikomas prarastu iki 1960-ųjų, yra pirmasis pilnametražis zombių filmas. Filmo autoriams buvo iškelta byla manant, jog filmo idėją jie pasisavino iš tais pačiais metais pasirodžiusio spektaklio "Zombie", tačiau byla buvo laimėta. Pasak pagrindinį vaidmenį atlikusio Bela Lugosi draugų, aktorius visada gailėjosi sutikęs atlikti vaidemį vos už 800 dolerių. Filmą nufilmuoti tetruko 11 dienų. Atlikėjo Rob Zombie pirmoji grupė "White Zombie" buvo pavadinta būtent šio filmo garbei.

Jauna pora gauna pasiūlymą pigiai susituokti prašmatnioje pilyje, tačiau pasiūlymą pateikęs turtuolis turi piktesnių kėslų - jis tikisi įkalbėti nuotaką pabėgti su juo. Po nepasisekusių bandymų ir vestuvių, turtuolis nusprendžia griebtis paskutinio šiaudo pasitelkdamas vudu pagalbą.

Pasak filmo istorijos, kritikai jį vertino neigiamai, tačiau pasisekimą tarp publikos jis turėjo didelį, neišimtis ir aš. Filmas pasiūlo tikrai originalią ir iki šiol nematytą idėją, kuri gerai apgalvota ir puikiai išpildyta. Viskas pateikiama labai paprastai ir aiškiai, o žiūrovą prikrausto beveik nuolatinė šiurpuliukų dozė. Siaubą filme norisi išskirti į dvi dalis: pirmą - estetinę. Ji dominuoja didesniąją filmo dalį ir, atrodo, seka tave kad ir kur bepasisuksi. Vietomis tikrai nemalonu žiūrėti tik pačio tavęs matomą nekaltųjų kančią ar piktadarių triumfą. Antrą - tiesioginę (tą, prie kurios mes pratę). Čia, kaip ir daugelyje filmų, ji stipriausia filmo pabaigoje, bet jai prasidejus jautiesi pačiuptas nepasiruosęs, o tai sukelia gana gerą efektą. Na, ir paskutinis svarbus dalykas yra atmosfera. Čia ji tikrai nuostabi, atrodo, kad kūrėjai įdėmiai perskaitė siaubo filmų vadovėlį ir pasistengė atlikti viską taip, kaip parašyta. Na, o rezultatas, kaip minėjau, nuostabus.

Gera vaidyba pasižymi tikrai ne visi, bet tai ištaiso Bela Lugosi. Mano manymu, tai vienas geriausių jo atliktų vaidmenų. Garso takelis klasikinis ir jo čia labai mažai, bet kadangi jis vietoje ir laiku, puikiai prisideda prie filmo atmosferos. Efektų vos keli, atlikti gerai.

Vienas geriau pasisekusių independent filmų, pralenkiantis daugelį didesniųjų kompanijų klasikinių kūrinių.


2012 m. kovo 28 d., trečiadienis

The Devil-Doll (1936)

Paskutinis režisieriaus Todo Brauningo siaubo filmas, pastatytas pagal Abraomo Merito novelę "Dek, ragana, dek".

Bankininkas, pakištas už žmogžudystę, pabėga iš kalėjimo ir siekia atkeršyti jį apkaltinusiems žmonėms. Kartu su juo pabėgęs mokslininkas pademonstruoja metodą, kaip gyvus organizmus paversti šešis kartus mažesniais ir priversti juos visiškai paklusti.

Sėdau prie filmo neatlikęs jokių namų darbų: nežinojau nei aktorių, nei režisieriaus, nei kitų prie filmo dirbusių žmonių. Pamatęs Todo Brauningo ir Lionelio Berimoro vardus, iš karto nusiteikiau puikiam kinui ir, be abejo, mano lūkesčiai buvo pateisinti. Žiūrint filmą akivaizdžiai matomas profesionalumas - atrodo, kad viskas atlikta su didžiuliu pasitikėjimu savimi. Visa tai kartu - kaip tvirtai sugniaužtas kumštis. Nepraėjus nei dvidešimčiai minučių aš jau buvau visiškai įtrauktas į filmą ir laužiau galvą kaip, kada ir kur įvyks vienas ar kitas įvykis. Buvo taip smagu žiūrėti kaip bankininkas planuoja kerštą, jog paskui tiesiog negalėjau juo nesimėgauti.

Vaidyba fenomenali - Lionelis Berimoras filme apsimetinėja sena moterimi ir matant, jog nusiėmęs peruką jis iš karto patampa kitu žmogumi, suteikia be galo daug džiaugsmo. Muzikos filme tiek nedaug, kad jos beveik nepastebi. Na, o efektai, nors jau matyti "Frankenšteino nuotakoje", visgi geri.

Įdomus filmas su įtemptu siužetu ir didele pakartotinų peržiūrų verte.


2012 m. kovo 26 d., pirmadienis

Return of the Fly (1959)

Praėjus vos metams po "Musės", pasirodė tęsinys - "Musės sugrįžimas". Filmo scenarijus buvo parašytas taip, kad būtų galima panaudoti originalo dekoracijas. Nors dėl šios priežasties filmavimui pasiruošimo nebuvo daug, tačiau, pristigus biudžeto, filmą teko filmuoti juodai baltą (atvirkščiai nei pirmąją dalį).

Penkiolika metų po Andre Delambrės eksperimento, jo sūnus nusprendžia tęsti tėvo darbą - surinkęs komandą jis pasiryžta ištaisyti tėvo padarytas klaidas. Po kurio laiko paaiškeja, jog jo pagalbininkas planuoja pavogti ir parduoti jo eksperimentą.

Sėsdamas žiūrėti šio kūrinio nesitikėjau nieko per daug įspūdingo, tačiau buvau maloniai nustebintas. Kūrėjai sėkmingai pasuka istoriją kita kryptimi, o tai jai suteikia šviežumo. Šį filmą galima žiūrėti net kaip atskirą kūrinį - jis puikiai paaiškina priešistorę ir gražiai rutulioja naujus įvykius. Garso takelis neypatingas, tačiau vaidyba žymiai gerenė, na, o efektai, lyginant su pirmuoju, trupučiuką geresni.

Puikus tęsinys, ant kurio nekrinta pirmosios dalies šešėlis.


Dante's Inferno (1911)

"Dantės Pragaras" buvo pirmasis pilnametražis italų filmas. Jį pastatyti truko net trejus metus. Tai pirmasis ilgesnis nei valandos trukmės filmas, kurį JAV auditorija pamatė visą iškart (prieš tai filmai būdavo sukarpomi dalimis ir rodomi maždaug po 20 minučių kartą savaitėje, nes buvo manoma, jog žiūrovams neužteks kantrybės prasedėti kine). Tai prisidėjo prie filmo sėkmės ir vien iš JAV filmas susižėrė daugiau nei du milijonus dolerių. Šio filmo 2004-ųjų DVD leidime garso takelį buvo pavesta atlikti elektroninės muzikos grupei Tangerine Dream.

Dantė pasiklysta nuodėmių miške. Angelas, pamatęs jo kančią, paprašo poeto Virgilo išgelbėti Dantę.

Šis filmas yra nespalvoti "Žvaigždžių karai" ir "Žiedų valdovas" viename - jis didelis, įspūdingas ir kitoks. Čia istorija pateikiama kitaip nei įprasta: vietoje to, kad mums rodytų tam tikras interakcijas, filmas tiesiog rodo Dantės ir jo vedlio nuotykius, kartas nuo karto paaiškindamas, kas ar kodėl vyksta - tai privečia pasijusti dar vienu keliauninku epinėje kelionėje po pragarą. Šis kūrinys - tai nesibaigianti eilė vienas su kitu nesusijusių įvykių, neleidžiančių atsiplėšti nuo ekrano - vieną minutę tu matai angelus, skrajojančius danguje, kitą - milžinus, o dar kitą - velnius, trišakiais badančius nusidėjėlius. Žiūrėdamas tiesiog negalėjau patikėti, kiek visko čia daug, kaip viskas pateikiama, o labiausiai norėjau, kad filmas nesibaigtų. Vaidybos čia, atrodo, labai mažai, taigi neturiu ką ir pasakyti. Garso takelis geras vien dėl to, kad jis kitoks. Tai suteikia keistą laisvės pojutį, be to, garso takelis vietomis prisideda prie istorijos pasakojimo. Na, o efektai prilygsta maždaug 60-ųjų efektams - jie atlikti puikiai, kievienoje scenoje matosi puikiai padarytos dekoracijos, kostiumai ar paprasčiausias makiažas; netgi 30 sekundžių scenai sukuriami atskiri veikėjai ir jiems panaudojami atskiri efektai, visas filmas jų tiesiog perpildytas. Nuo pat pradžių matome tai, kas kituose filmuose saugoma pačiai pabaigai.

Nors prirašiau daug, jaučiuosi pilnai neišsakęs man sukelto įspūdžio. Šis filmas tiesiog nuostabus.


2012 m. kovo 12 d., pirmadienis

The Fly (1958)

1958-ųjų "Musė" pastatytas remiantis istorija, pasirodžiusia "Playboy" žurnalo 1957-ųjų metų birželio numeryje. Tai pelningiausias 1958-aisias išleistas Fox kompanijos filmas.Viena pagrindinių aktorių Patricija Ovens iš tikrųjų paniškai bijojo vabzdžių. Filmas 1986-aisiais tai pat buvo perdarytas režisieriaus Deivido Kronenbergo.

Moteris nužudo savo vyrą suknežindama jo galvą ir ranką hidrauliniu presu . Kaltę ji pripažįsta, tačiau neprasitaria, kodėl tai padarė. Visi mano, kad moteris yra išprotėjusi, o įtarimus dar labiau skatina tai, jog ji kaip apsėsta ieško musės balta galva.

Turbūt nėra reikalo plėstis, manau, daugelis girdėjo "Musės" istoriją ir žino, jog tai keista, tačiau puikiai pasisekusi idėja. "Musė" tikrai yra vienas geriausių ir nuostabiausių visų laikų siaubo filmų. Garso takelis - nieko naujo, kai kurių aktorių vaidyba vidutiniška, efektai SUPER!

Tai filmas, kurį rekomenduoju visiems. Nesvarbu, ar matėte naujesniąją versiją ar nematėte jokios, nesvarbu, ar išvis mėgstate siaubo filmus - tai filmas, kurį turi pamatyti visi.


Fear (1917)

Pirmasis pilnametražis Roberto Vieno siaubo filmas, tačiau geriau žinomas kaip antrasis ir ankstyviausias iš išlikusių aktoriaus Conrado Veidto filmų.

Po dviejų metų keliavimo turtuolis grįžta į savo pilį, tačiau kažkada buvęs draugiškas ir laimingas, grįžęs jis atsargus ir akivaizdžiai kažko be galo išsigandęs. Po kurio laiko paaiškėja, jog jį seka šventiko dvasia, kurį jis nužudė siekdamas pavogti ir parsivežti į namus jam labai patikusią Budos statulėlę.

Malonus žiūralas, kažkaip smagiai užhipnotizuojantis, dėl to filmas neprailgsta. Šis kūrinys nėra kažkuo labai ypatingas - jis nesiūlo naujovių, nesistengia nustebinti ar šokiruoti, bet būtent tai jam ir suteikia žavesio. Peržiūrėjau ir su šypsenėle sėdau žiūrėti kito; atrodo, net atsigavau po šio filmo, dėl to keisto jo lengvumo. Vaidyba gera, garso takelis vietomis atrodo truputį pompastiškas, tačiau tai jį daro geresniu, efektų vos du ar trys.

Lengvas, smagus ir neabejotinai įdomus kūrinėlis visiems.

2012 m. kovo 3 d., šeštadienis

Animaciniai siaubo filmai (1929 - 1958)


Žiūrint filmus (ypatingai siaubo), dažnai akis užkliūna už nekaltai įjungto televizoriaus rodančio kitą siaubo filmą ar netgi nekaltą animaciją. Šokančių skeletų, įtūžusio sniego senio, brutalaus velnio arba gerai pažįstamų animacinių veikėjų kaip peliuko Mikio ar Betės Bop pastangos išsilaisvinti iš piktadarių nelaisvės greitai įsirėžia mūsų pasąmonėje ir ten slypi iki sekančio karto, kai vėl pamatome kažką panašaus. Taigi prisiminęs didžiulius vorus, juodas kates, skeletus ir kitus piktadarius, pajutau pareigą atrinkti senuosius siaubo animacijos perliukus. Po ilgo vakaro, pareikalavusio trijų naktipiečių ir nesuskaičiuojamo kiekio arbatos puodelių, galiausiai pavyko į vieną vietą sudėti populiariausius, įdomiausius, ir labiausiai nusipelniusius paminėjimo animacinius siaubo filmus, kurie paslapčia gyvena mūsų galvose. Malonaus žiūrėjimo.

Devil's Church (1919)

"Velnio bažnyčia" buvo vienintelis aktoriaus Hanso Merendorfo režisuotas filmas. Be to, šiame filme jis taip pat atlieka ir pagrindinį vaidmenį.

Velnias atvyksta į žemę, siekdamas suvienyti nusidėjėlius ir priversti juos tarnauti jam.

Iš karto matosi, jog kūrėjai į šį filmą žvelgė su perspektyva ir stengėsi gerai pašiurpinti žiūrovą. Filme velnias - tikrų tikriausias blogietis, neieškantis kompromisų ir pačiais nemaloniausiais būdais manipuliuojantis visais kuriuos mato - toks jo elgesys tikrai sukelia keistą nesaugumo pojūtį. Nekalbant apie nelabąjį, filmas lyg ir niekuo neišsiskiriantis, viskas jau matyta, nors yra keletas labai šauniai atliktų scenų. Vaidyba vidutiniška, efektų keletas, bet gana geri, o garso takelis lyg ir kaip visi, tačiau jį labai pagyvina pučiamieji.

Nors po filmo jaučiausi nepatenkintas, dabar prisiminęs velnio piktadarystes maloniai šypsausi.


The Student of Prague (1913)

1913-ųjų "Prahos studentas", paremtas E.A. Po istorija, dažnai minimas kaip pirmasis pilnametražis siaubo filmas.

Skurdžiai gyvenantis studentas susižavi aukštuomenės dama, tačiau dėl pinigų stygiaus jis negali vykti į pokylius, kuriuose lankosi jo mylimoji. Vieną dieną pas jį atvyksta įtartinas vyrukas ir pasiūlo didelę sumą pinigų su sąlyga, jog šis keistuolis galės pasiimti bet ką iš studento kambario. Studentas, net neįtardamas ko neteks, sutinka.

Originali filmo trukmė 85 minutės, mano turima versija trunka tik 56 ir net nežinau, ar dar egzistuoja nepažeista versija, tačiau filmo siužetą sekti labai paprasta - netekus tiek filmo trukmės, tai pasitaiko itin retai. Pats filmas atrodo neišpildytas ir atliktas atmestinai - visada atrodo, jog kažką pražiopsojai arba užmiršai. Vaidyba neatlikta iki galo, aktoriai galutinai neperteikia emocijų, garso takelis eilinis, tačiau skirtingose scenose jis visiškai pasikeičia, kas žiūrėjimą padaro žymiai sunkesnį. Efektai paprasti ir jų tik keletas.


2012 m. vasario 25 d., šeštadienis

Creature from the Black Lagoon (1954)

Režisierių Džeką Arnoldą pastatyti "Padarą iš juodosios lagūnos" įkvėpė jam pasakota istorija apie pusiau žmogų-pusiau žuvį, kuris, pasak pasakotojo, kažkada gyveno Pietų Amerikoje. Šio padaro modelis filmui buvo sukurtas remiatis Oskaro figūrėlės dizainu. Gerai žinomas scenaristas, režisierius ir aktorius Ingmaras Bergmanas šį šedevrą (pasak jo) žiūrėjo kiekvieną savo gimtadienį nuo pat filmo išleidimo.

Jūrų mokslininkas randa keistą iškaseną, primenančią amfibijos ranką. Norėdamas sužinoti daugiau, tyrinėtojas surenka įvairių sričių specialistus ir išvyksta į ekspediciją amazonėn.

Šis filmas, manau, yra ne vien Ingmano Bergmano, bet ir daugelio kitų (įskaitant mane) ilgalaikis favoritas. Žiūrint atrodo, kad kieviena scena yra be galo svarbi filmui. Viskas išdirbta iki menkiausios dalelytės ir dar pagerinta keletu smulkių detalių, pvz. išskirtinis monstro plaukimas po vandeniu ar judančios žiaunos sausumoje, kurios ir paverčia šį kūrinį tobulu - žiūrėdamas keletą kartų net aiktelėjau iš nuostabos. Nors garso takelis atrodo eilinis, jis naudojamas ne pagal tradicinį braižą, taigi atrodo kažkuo naujas. Vaidyba kuo puikiausia, o efektai tikrai stipriausia filmo dalis: kameros po vandeniu, degantys žmonės, aišku, monstras, ir t.t.

Sėskit ir žiūrėkit, nepasigailėsit.



Paieška