Istorija pasakoja apie dviejų brolių meilę vienai moteriai. Abu broliai turi savo istorijos versiją.
Vienas iš ankstyvųjų meksikiečių siaubo filmų, gaila, jog randu tik kelis filmus turinčius subtitrus. Žinant tai, jog meksikiečių kinas buvo gana kitoks, jis pateikdavo kitokias klasikinių istorijų versijas, nebijodavo atviro smurto ir netgi žmogžudysčių. Šis kūrinys nėra išimtis - nors tai gana paprasta istorija, joje yra vaizdų, kurių neišvysi to meto Holivudo produkcijoje. Pats filmo pateikimas geras ir malonus akiai, greitai esi įsukamas į įvykių liūną, kaip sena močiutė į tų pačių meksikiečių telenovelę, o filmo pabaigoje gauni ir norėtą siaubo (šiame filme maišytą su siurrealizmu) dozę.
Vienas iš nedaugelio siaubo vesternų. Originaliai turėjo būti serialas, bet po produkcijos sustabdymo dvi nufilmuotos serijos buvo paverstos filmu.
Už prieš daugelį metų padarytą žalą miestelio aukštuomenę terorizuoja žudikas, prisidengiantis savo veidą kailiais.
Suprantu, kad iš serialo darant filmą nėra lengva gauti gerą rezultatą, tačiau niekada nebūčiau pagalvojęs, kad galima gauti tokį blogą. Viskas šiame kūrinyje atrodo blogai: režisūra, redagavimas, pateikimas, veikėjų personos ir netgi kameros darbas, bet turbūt labiausiai man užkliuvo tai, jog žiūrėdamas aš nežinojau kam simpatizuoti: blogajai pusei už kerštą, gerajai už moralines vertybes ar neutraliajai už teisingus sprendimus. Taip kad visą filmą plavinėjau nuo vieno prie kito, neprisirišdamas nei prie vieno veikėjo.
Vaidyba siaubinga - galiu garantuoti jog šiame filme geriausi aktoriai buvo žirgai. Garso takelio ir efektų nėra.
Manau prasčiausias mano matytas nespalvotas filmas.
"Daktaro Kaligari kabinetas" yra vienas svarbiausių filmų kino istorijoje. Tai tikriausiai geriausias vokiečių ekspresionizmo kūrinys. Būtent šis filmas pristatė pabaigos posūkį (twist ending), taipogi daugelis jį netgi vadina primuoju tikru siaubo filmu. Scenarijaus autorius pasakojo, jog sukurti šią istoriją jį įkvėpė tikras įvykis: pasak jo, vieną dieną karnavale jis pamatė keistą vyrą besislapstantį šešėliuose, o kitą dieną sužinojo, jog ten pat buvo nužudyta mergina. Nuėjęs į laidotuves jis pamatė tą patį vyrą, tačiau neturėjo jokių įrodymų, jog tai jis. Prieš pasirodant filmui, Berlyne buvo iškabinami plakatai su užrašu "Du mußt Caligari werden!" (Tu turi tapti Kaligari!), neduodantys jokių kitų užuominų apie pasirodantį filmą. Filmo dekoracijos buvo pagamintos naudojant tik popierių, ant kurių buvo nupiešti šešėliai. Filmui pasirodžius Niujorke jis buvo nušvilptas, negana to, daugelis pareikalavo grąžinti pinigus.
Artėjant karnavalui mieste pasirodo niekam prieš tai negirdėtas daktaras Karigari ir paprašo mero leisti jam pristatyti savo parodą, kurioje jis demonstruos somnambulą - žmogų, kuris miegą visą savo gyvenimą ir kurį galima prikelti tik naudojant hipnozę. Po pirmosios karnavalo dienos naktį įvykdoma žmogžudystė. Bėgant laikui miestelio gyventojai pradeda įtarinėti daktarą Kaligari.
Pilnai suprantu, kodėl šis kūrinys gali būti laikomas pirmuoju siaubo filmu - jis neabejotinai baisus. Bet didžiausią efektą sukelia jo pateikimas: kreivi namai, keisti šešėliai, neįprasti veikėjų judesiai - tai lyg keistas psichodelikas veikiantis tavo sąmonę. Netgi titrai čia nėra paprastas tekstas: jie laužyti, kampuoti ir labiau primena žodžius perteikiančius veikėjų kalbos įpatumus.
Vaidyba įspūdinga - žiūrint atrodo, kad aktoriai į savo judesius įpina kažkokį šokį. Garso takelis taipogi puikus ir unikalus, tokie patys ir efektai.
Tai filmas išsiskiriantis iš visų kitų, tai kūrinys, kuris, atrodo, persikėlė į praeitį iš modernių, galbūt dar mums nematytų laikų.
"Frankenšteinas susitinka su Vilkažmogiu" yra pirmasis iš kitų filmų jau pažįstamų monstrų susidūrimas viename filme. Prieš 12 metų aktorius Bela Lugosi atsisakė vaidinti pirmąjame Frankenšteine, nes montras neturėjo jokių eilučių. Šiame filme aktorius vaidinti sutiko. Originaliai monstras turėjo apie 5 minutes dialogų, tačiau paskutinėje filmo versijoje jie buvo pašalinti.
Dabar apie abu monstrus atskirai. Lono Čainio atliekamas Vilkažmogis, lyginant su pirmąja dalimi, čia daug įspūdingesnis. Panašu, jog jis buvo gerai apgalvotas ir sukurtas kaip galutinis produktas. Vilkažmogis transformuojasi tik per pilnatį, o jo transformacijos atrodo itin tikroviškai ir įspūdingai. Ieškodamas aukų jis šuoliuoja ant įvairių daiktų, kad galėtų geriau apžvelgti jį supančią aplinką (tų vilkiškų šuolių aš labai pasigedau pirmoje dalyje). Taigi Vilkažmogis savo paskutiniame filme yra savo "monstriškumo" žydėjime. Na, o Bela Lugosi atliekamas Frankensteinas čia siaubingas. Žiūrint atrodo, jog Lugosi nesuprato, kokį vaidmenį jam reikia atlikti. Mano manymu, dėl to yra kaltas Lugosi įprotis vaidinti veidu. Matyti monstrą, perteikiantį emocijas ne veiksmais, yra labai keista. Dar vienas reikalaujantis paminejimo dalykas yra monstro eisena. Prieš tai ėjusiame filme "Frankenšteino Vaiduoklis" jam yra implantuojamos aklo Ygorio smegenys. Tai jam sukelia šalutinį poveikį - matyti jis gali, tačiau vaikšto rankas ištiesęs į priekį, tarsi lunatikas.
Lorencas Talbotas ieško būdų išgyti nuo likantropijos. Jo paieškos nuveda jį į daktaro Frankenšteino pilį.
Tikrai puikai atliktas filmas, viskas rutuliojama aiškiai, ir detaliai - tai priverčia nuolatos laukti tolimesnių įvykių. Įpusėjus filmui mes jau turime pagrindinių veikėjų komandą: tai Lorencas Talbotas, Elsa Frankenštein, daktaras Frankas Maneringas, čigonė Maleva ir, aišku, monstras (filmo pavadinimas gali būti klaidinantis, nes daktaro Frankenšteino filme nėra). Kiekvienas kažkuo svarbus istorijai ir lygiai įdomus žiūrovui. Taigi kai atrodo, kad viskas jau sudėta į vietas ir belieka tik laukti pabaigos šou, tave nepasiruošusį užpuola įvykių lavina. Tada supranti, jog filmo vos kelios minutės ir pradedi galvoti, kaip viskas į ką filmas ėjo sutilps į tiek mažai laiko. Viskas pralekia taip greitai, kad atrodo kūrėjai kažkur labai skubėjo ir pritrūko laiko nufilmuoti dar kokias 10 minučių filmo.
Vaidyba gera, neskaitant Bela Lugosi fiasko. Garso takelis neypatingas, o efektai nuostabūs - jiems prireikė netgi kaskadininkų.
Gera ir įdomi istorija, kuriai trūksta tik keleto minučių pabaigos.
"Nosferatu" buvo pirmoji Bremo Stokerio "Drakulos" adaptacija kine, tačiau kadangi filmo kūrėjai neturėjo leidimo jos kurti, jiems teko pakeisti keletą vardų. Vampyras čia vadinamas Nosferatu, o grafas Drakula pervadintas į grafą Orloką. Taigi, nors kūrėjai ir bandė kažkaip nutolinti filmą nuo orginalios istorijos, be teismų jie neapsiėjo, todėl po keletos posėdžių buvo nuspręsta sunaikinti visas egzistuojačias kopijas Anglijoje. Kitose šalyse kopijos liko nepaliestos. Švedijoje manant, jog filmas per daug baisus, jis buvo uždraustas net iki 1972-ųjų. Didesnioji dalis filme matomų kaimelių pastatų vis dar yra likę.
Dabar apie patį Nosferatu. Jo vaidmenį atlieka Maksas Šreckas, kuris filmo režisieriui Frederikui V. Murnau realybėje atrodė toks šlykstus, jog makiažui jis nusprendė panaudoti tik smailas ausis ir dantų protezus. Nosferatu filme rodomas tik apie 9 minutes, tačiau filme to pilnai pakanka (per tą laika jis sumirksi tik vieną kartą). Grįžtant prie neleistino kopijavimo, novelėje vampyras miršta nušvitus pirmiesiems saulės spinduliam., Murnau, vėl siekdamas kažką pakeisti, pasakoja, jog Nosferatu miršta sugiedojus pirmiesiems gaidžiams.
Grafas Orlokas ruošiasi pirkti pilį nedideliame kaimelyje. Jaunas nekilnojamo turto agentas yra siunčiamas į Transilvaniją sutvarkyti visų dokumentų. Bėgant laikui, jo kelionę bei viešnagę ima sekti keisti ir nepaaiškinami įvykiai.
Šis filmas neabejotinai yra populiariausias savo sferoje. Daugeliui teko su juo susidurti - ir tikrai puikiai atsimenu, jog tai ir mano pirmasis matytas tylusis siaubo filmas. Nežinau kaip jis buvo pasirinktas, bet drąsiai galiu sakyti - pasirinkimas geras! Kitaip nei daugelis to meto kūrinių, šis filmas nesikoncentruoja į vieną aplinką ir vos du ar tris veikėjus, bet pasakoja labai ilgą ir platų pasakojimą, į kurį įtraukiama itin daug įvykių, įvairių vietovių bei skirtingų veikėjų. Būtent tas visas (mano turimos 1994-aisiais atstatytos versijos) 84 minutes filmas išlieka šviežus, įdomus ir labai šiurpus.
Vaidyba tobula, garso takelis (jų yra labai daug, o originalus jau nebeegzistuoja) mano versijoje - labai nuostabus. Atrodo, lyg jis varijuoja free jazz, experimental rock terpėje. Efektų nėra.
Puikus kūrinys, savo pastatymu prilygstantis bet kuriam šiuolaikiniam filmui.
Filmas "Vilkąžmogis" išpopuliarino daugelį vilkolakių mitų, tokių kaip transformacija per pilnatį, užkratas per įkandimą ar sidabrinė kulka, norint nužudyti vilkolakį. Filmą nufilmuoti truko 30 dienų. Vilkolakio makiažą aktoriui Lonui Čainiui Jaunesniajam uždėti trukdavo 6 valandas, o nuimti dar 3. Vienoje scenoje vilkažmogis turėjo kautis su meška, tačiau ji pabėgo, todėl tik dalis scenos buvo nufilmuota, kurią vėliau įdėjo į filmo anonsą (aš anonso su šia scena niekur neradau). Vienintelė iš filmo išlikusi dekoracija yra lazdelė su vilko galva.
Siužetas visiems puikiai žinomas: žmogui įkanda vilkolakis, jis užsikrėčia likantropija ir, pats to neįtardamas, naktimis žudo žmones.
Jei gerai pamenu, šį klasikiniu laikomą filmą žiurėjau pirmą kartą. Manau, gali būti, kad ir paskutinį - nors įvertintas gerai, man jis pasirodė prastokas ir menkai išdirbtas. Nors istorija pateikiama gana konstruktyviai ir žiūrovą sudomina, viską labai sugadina vienas svarbiausių dalykų - vilkolakis. Jo čia labai truksta: per visą filmą pamatome tik 3 transformacijas ir apie 20 minučių vilkolakio klaidžiojimo po girias bei kartą mieste. Ir tik tais momentais filmas atskeidžia savo stipriąją dalį - atmosferą. Ji čia sukelia tikrai gerą įspudį.
Vaidyba be priekaištų, garso takelis - kaip visi, efektai ir makiažas geri.
Jei norisi geros istorijos, o ne monstrų, filmas jums patiks.
1932-ųjų "Baltasis Zombis", kuris buvo laikomas prarastu iki 1960-ųjų, yra pirmasis pilnametražis zombių filmas. Filmo autoriams buvo iškelta byla manant, jog filmo idėją jie pasisavino iš tais pačiais metais pasirodžiusio spektaklio "Zombie", tačiau byla buvo laimėta. Pasak pagrindinį vaidmenį atlikusio Bela Lugosi draugų, aktorius visada gailėjosi sutikęs atlikti vaidemį vos už 800 dolerių. Filmą nufilmuoti tetruko 11 dienų. Atlikėjo Rob Zombie pirmoji grupė "White Zombie" buvo pavadinta būtent šio filmo garbei.
Jauna pora gauna pasiūlymą pigiai susituokti prašmatnioje pilyje, tačiau pasiūlymą pateikęs turtuolis turi piktesnių kėslų - jis tikisi įkalbėti nuotaką pabėgti su juo. Po nepasisekusių bandymų ir vestuvių, turtuolis nusprendžia griebtis paskutinio šiaudo pasitelkdamas vudu pagalbą.
Pasak filmo istorijos, kritikai jį vertino neigiamai, tačiau pasisekimą tarp publikos jis turėjo didelį, neišimtis ir aš. Filmas pasiūlo tikrai originalią ir iki šiol nematytą idėją, kuri gerai apgalvota ir puikiai išpildyta. Viskas pateikiama labai paprastai ir aiškiai, o žiūrovą prikrausto beveik nuolatinė šiurpuliukų dozė. Siaubą filme norisi išskirti į dvi dalis: pirmą - estetinę. Ji dominuoja didesniąją filmo dalį ir, atrodo, seka tave kad ir kur bepasisuksi. Vietomis tikrai nemalonu žiūrėti tik pačio tavęs matomą nekaltųjų kančią ar piktadarių triumfą. Antrą - tiesioginę (tą, prie kurios mes pratę). Čia, kaip ir daugelyje filmų, ji stipriausia filmo pabaigoje, bet jai prasidejus jautiesi pačiuptas nepasiruosęs, o tai sukelia gana gerą efektą. Na, ir paskutinis svarbus dalykas yra atmosfera. Čia ji tikrai nuostabi, atrodo, kad kūrėjai įdėmiai perskaitė siaubo filmų vadovėlį ir pasistengė atlikti viską taip, kaip parašyta. Na, o rezultatas, kaip minėjau, nuostabus.
Gera vaidyba pasižymi tikrai ne visi, bet tai ištaiso Bela Lugosi. Mano manymu, tai vienas geriausių jo atliktų vaidmenų. Garso takelis klasikinis ir jo čia labai mažai, bet kadangi jis vietoje ir laiku, puikiai prisideda prie filmo atmosferos. Efektų vos keli, atlikti gerai.
Vienas geriau pasisekusių independent filmų, pralenkiantis daugelį didesniųjų kompanijų klasikinių kūrinių.
