Pirmasis siaubo filmas

Turbūt ne vienas siaubo filmų gerbėjas yra uždavęs sau klausimą: "Koks buvo pirmasis siaubo filmas?" Tačiau tikslaus atsakymo į šį klausimą rasti neįmanoma, taigi pasistengsiu kaip įmanoma geriau paaiškinti siaubo filmų kilmės liniją.

Terminas siaubo filmas pradėtas naudoti tik apie 1930-uosius. Žinoma, jo šaknys slypi kur kas giliau. Dažniausiai pirmuoju tituluojamas George'o Méliès 1886-ųjų Velnio Pilis. Keista, bet daugelis užmiršta dar daugiau kaip pusmečiu anksčiau pasirodžiusį brolių Lumière'ų Skeleto Šokis (1885), kuris, tikriausiai, buvo tuo metu vadinamų "vaiduokliškų pasakaičių" (spook tales) trumpametražių filmų siaubo tema, pradininkas, bet broliai siaubo temos gvildenti nesiruošė. Ir visa šitai beveik vienas plėtojo prancūzas George'as Méliès, iki 1908-aisiais pasirodžiusios pimosios siaubo novelės ekranizacijos Daktaras Džekilis ir misteris Haidas. Ši istorijos dalis taip pat dažnai užmirštama dėl jokių fotografinių ar žodinių juostos egzistavimą patvirtinančių įrodymų. 1910-ais metais pasirodžiusi Mary Shelley novelės Frankenšteinas adaptacija yra galutinis ir neginčijamas šių spėliojimų ir klaidžiojimų taškas. Tai - filmas, paremtas fantastikos žanro pradininku, vėliau pagimdžiusiu siaubo žanrą, bet istorija čia dar tikrai nesibaigia. Toliau viską į savo rankas griebė vokiečių meistrai. 1913-ais pasirodęs Prahos Studentas yra pirmasis pilnametrąžis siaubo filmas. Manoma, kad po metų sukurtas Baskervilių šuo buvo pirmasis siaubo filmas sulaukęs tęsinio (iš viso jų buvo šeši), o 1916-ųjų, ketvirtają dalį ir dar keletą išsaugotų juostos fragmentų turintis Homunkulas laikomas pirmuoju siaubo mini serialu (taip pat šešios serijos), bet ir vėl, neginčytinas variantas yra filmo Golemas (1915) trilogija, kurio antroji dalis pasirodė 1917-ais, o trečioji - Golemas: kaip jis atkeliavo į pasaulį - 1920-ais. Na, o visgi Didysis siaubo žanro senelis yra daug kam gerai pažįstamas Daktaro Kaligari kabinetas, sukurtas (1919).

Taigi, jei nesinori laužyti galvos, bet traukia geriau žinoti siaubo filmų šaknis, manau, užtenka pamatyti Frankenšteiną ir Daktaro Kaligari kabinetą.

Revolt of the Zombies (1936)

1935-aisias Viktoras H. Halperinas nudžiugino kino gerbėjus žinia apie ruošiamą Baltojo Zombio tęsinį. 1936-aisiais filmui galiausiai pasiekus kino teatrus, kompanija Amusement Securities, finansavusi dalį Baltojo Zombio, padavė kūrėjus į teismą, aiškindama, jog anksčiau pasirašytas kontraktas suteikia galimybę vartoti žodį "zombie" filmų pavadinimuose tik jiems. Galiausiai, pasibaigus visiems ginčams, Amusement Securities prisiteisė 11,500 $ (ši suma lygi ~2 milijonams dolerių šiais laikais) bei, teismo sprendimu, filmą buvo uždrausta reklamuoti kaip Baltojo Zombio tęsinį.

Pasibaigus pirmajam pasauliniui karui, suruošiama ekspedicija į Kambodžą, siekiant rasti ir sunaikinti formulę, kurią taikant galima kritusius vyrus paversti zombiais.

Turbūt pakeitus keletą scenų ir pavadinimą šis filmas neturėtų nieko bendro su siaubo žanru - tai, kaip sako ir viršelis, yra paprasčiausia meilės istorija. Skambus pavadinimas iš karto pradeda kutenti vaizduotę, atidarymo scena taipogi nenuvilia, bet vos tik ji pasibaigia, filmas pasidaro lėtas ir nuobodus, tikrai nežinau, ką galima apie jį pasakyti. Blankus siužetas, lėtas įvykių rutuliojimasis bei žanro skiriamųjų bruožų trūkumas paverčia šią peržiūrą tikra kančia. Žiūrint vis lauki kažko, kas pakreiptų įvykius nauja linkme, tačiau lūkesčių niekas nepatenkina. O kai pavadinimas toks skambus, tikėtis daugiau, tikriausiai, niekas negali uždrausti.

Vaidyba vidutinė, muzikos ir efektų nėra.

Fui neįdomu.

The Undying Monster (1942)

Debiutinis Čarlso MakGravo filmas, paremtas 1936 metų novele, tuo pačiu pavadinimu.

Turtingos velsiečių giminės atstovus vieną po kito žudo padaras, minimas šeimos legendose, tačiau niekas negali patvirtinti jo egzistavimo. Privatus detektyvas pasiryžta išsiaiškinti šią paslaptį.

Rūkas, šiurpios kalnų viršūnės bei dar šiurpesni rūmų požemiai - šie filmo vaizdai persekioja mane jau keletą dienų. Dar labiau kankina papasakotos istorijos potekstė, kuri sako, jog niekada negali būti tikras dėl savo aplinkos. Mano akimis, šis filmas tikrai išsišoka iš kitų to laiko kūrinių. Manau, mane jis pakerėjo būtent dėl artimo H. Lavkraftui istorijos stiliaus - giminė, ilgametis prakeikimas bei neaiškus padaras. Iš karto primena apie tokius filmus kaip Bleeders (1997) ar Castle Freak (1995). Kita labai intriguojanti istorijos dalis yra nežinojimas - visą laiką tenka spėlioti kas yra tikrasis žudikas, ar legenda pasakoja tiesą, ar kažkas tiesiog nori pasipelnyti, o gal nei vienas, nei kitas. Kai aš galiausiai apsisprendžiau, supratau, kad daugelis taip pat prieitų tokios pačios išvados. Nors filmas tikrai stengiasi vedžioti žiūrovą už nosies, tačiau mano spėjimas pasiteisino, o triumfuodamas aš net pašokau iš kėdės.

Vaidyba nepakartojama, garso takelis niekuo neypatingas, o efektų nėra.

Labai geras, įdomus ir įsimintinas filmas.