Režisierių Džeką Arnoldą pastatyti "Padarą iš juodosios lagūnos" įkvėpė jam pasakota istorija apie pusiau žmogų-pusiau žuvį, kuris, pasak pasakotojo, kažkada gyveno Pietų Amerikoje. Šio padaro modelis filmui buvo sukurtas remiatis Oskaro figūrėlės dizainu. Gerai žinomas scenaristas, režisierius ir aktorius Ingmaras Bergmanas šį šedevrą (pasak jo) žiūrėjo kiekvieną savo gimtadienį nuo pat filmo išleidimo.
Jūrų mokslininkas randa keistą iškaseną, primenančią amfibijos ranką. Norėdamas sužinoti daugiau, tyrinėtojas surenka įvairių sričių specialistus ir išvyksta į ekspediciją amazonėn.
Šis filmas, manau, yra ne vien Ingmano Bergmano, bet ir daugelio kitų (įskaitant mane) ilgalaikis favoritas. Žiūrint atrodo, kad kieviena scena yra be galo svarbi filmui. Viskas išdirbta iki menkiausios dalelytės ir dar pagerinta keletu smulkių detalių, pvz. išskirtinis monstro plaukimas po vandeniu ar judančios žiaunos sausumoje, kurios ir paverčia šį kūrinį tobulu - žiūrėdamas keletą kartų net aiktelėjau iš nuostabos. Nors garso takelis atrodo eilinis, jis naudojamas ne pagal tradicinį braižą, taigi atrodo kažkuo naujas. Vaidyba kuo puikiausia, o efektai tikrai stipriausia filmo dalis: kameros po vandeniu, degantys žmonės, aišku, monstras, ir t.t.
"Nematoma moteris" buvo vienas brangiausių 1940-aisiais metais išleistų Universal studijos filmų: jo pastatymas kainavo apie 300 tūkstančių dolerių - tai buvo maždaug dvigubai didesnė nei eilinio minėtos studijos B klasės filmo kaina.
Radusi skelbimą laikraštyje, moteris sutinka dalyvauti bandyme paversti ją nematoma.
Šiaip filmas yra komedija, bet kadangi įeina į Nematomo žmogaus seriją, tai pažiūreti norėjosi. Sėdausi prie jo gana skeptiškai nusiteikęs, bet laiką praleidau neblogai. Filmas neprailgsta, yra iš ko pasijuokti ir, aišku, vėl galima grožėtis efektais, už kuriuos Džonas Fultonas buvo nominuotas Oskaru. Taigi efektai puikūs, vaidyba gera, na, o garso takelis kaip visada.
Antrą kartą turbūt niekados jau nepažiūrėsiu, bet šįkart pamatęs nesigailiu.
Trumpametražis 1914-ųjų metų filmas "Žmogus su vaško veidais" buvo laikomas prarastu iki 2007 metų, kai buvo rasta pažeista, tačiau dar tinkama žiūrėti kopija.
Vienam iš bare sėdinčių vyrų pasiūloma 100 frankų, jei jis išdrįs praleisti naktį pačioje baisiausioje vietoje - vaško skulptūrų muziejuje.
Nėra ko daug pasakoti, filmas įdomus, o pabaiga labai netikėta. Vaidyba gera, garso takelio nėra, efektų tik keletas, bet jie atrodo gerai. Na, o vienoje vietoje su filtrais sužaidžiama tiesiog klasiškai.
Puikus 11 minučių kūrinys, tinkantis pagardinti pusryčių ar vakarienės stalą. P.S. Youtube linkas be subtitrų.
Vieno žymiausių ankstyvojo kino režisieriaus Deivido Grifito filmas "Keršijanti Sąžinė", paremtas dviem E. A. Po kūriniais, buvo pirmasis ir vienintelis pilnametražis jo statytas siaubo filmas.
Vyras, atskirtas nuo mylimosios, pamažu netenka proto. Beprotystei pasiekus ribą, kai žmogžudystė atrodo normalus dalykas, jis nusprendžia atkeršyti savo dėdei, kuris yra dėl visko kaltas.
Labai keistai besiplėtojantis filmas: atrodo, viskas eina nuo nulio ir filmui pamažu progresuojant viskas darosi įdomiau ir geriau, kol pasiekiama riba, kai filmas tampa įdomus. Pradžia labai nuobodi, vidurys truputį neaiškus, bet, kaip minėjau, vėliau viskas pasitaiso. Žiūrėdamas vis iš naujo stengiausi sutelkti dėmesį, gilintis į įvykius, perprasti veikėjus, tačiau tik filmui persivertus į antrąją pusę viskas savaime patapo aišku, man beliko tik mėgautis gaunamu produktu. Keista, tačiau vaidyba, garso takelis ir efektai gerėja filmo eigoje, taigi nemanau, jog sugebėčiau juos tinkamai peržvelgti.
Filmas nėra blogas, tačiau gana stipriai nuvargina, taigi reikia būti pasiruošusiam. Originali filmo trukmė 78 minutės, man pakliuvo 74 minučių trukmės versija, o Youtube randu tik dvd leidimo 56 minučių versiją (galbūt ši įsibėgėja greičiau, nei ta, kurią žiūrėjau aš).
1880-aisias dailininkas Arnoldas Boklingas nutapė paveikslą "Mirusiųjų sala", spėjama, jog tai buvo pagrindinis įkvėpimas 1945-ųjų filmui tuo pačiu pavadinimu. Filme, prodiusuotame vieno iš svarbesnių senojo kino prodiuserių Valo Leutono, siekta atkurti paveikslą scenose ir nupasakoti įvykius saloje.
Saloje pastebėjus maro požymius, izoliuojama grupelė žmonių, tačiau viena senolė yra įsitikinus, jog tai ne maro, o graikų mitologinės būtybės - vorvolakos - darbas.
Kiek teko susidurti su filmais prie kurių dirbo Valas Leutonas, visi buvo labai smagūs ir įspūdingi, taigi prie šito sėdau taipogi gerai nusiteikęs, bet laikui bėgant mane apėmė nubodulys. Filme viskas lyg ir gerai, tačiau labai pabosta laukti, kol prasidės tikrasis siaubas, o žiūrėti veikėjų konfliktus ir Boriso Karlofo vidutinę vaidybą man nebuvo didelė pramoga. Na, bet prakentėjus 50 minučių (iš 71), buvau apdovanotas ir, kas dar maloniau, nustebintas. Filmo pabaiga labai įspūdinga, dvelkianti šiuolaikinių siaubo filmų atspalviu bei atmosfera; tai lyg Dan Curtis "Dark Shadows" serialo priešistorė. Filme net yra kraujo, kas kine tuo metu vis dar buvo didesnis ar mažesnis tabu. Vaidyba gera, bet neįspūdinga, garso takelis kaip visada, efektų nėra.
Jei esat pasirengę kantrai pasėdėti, būsit puikiai apdovanoti.
Dvaitas Fraius, vaidinęs daugelyje žinomiausių to meto siaubo filmų, už vaidmenį šiame filme gavo didžiausią atlyginimą per visą savo karjerą.
Puikią reputaciją turintis daktaras Andre Crespi gauna šansą operuoti savo didžiausią priešą - daktarą Stiveną Rosą, kartą nuviliojusį jo svajonių moterį. Apimtas neapykantos, daktaras sugalvoja siaubingą būdą atkeršyti.
Na ir nuotykis - po šio filmo peržiūros neabejodamas galiu laukti košmarų. Labai stiprus ir šokiruojantis kūrinys, dvelkiantis amoralumu ir neigiamomis emocijomis. Pastatytas Biograph studijos, kuri vėliau specializavosi TV serialuose, filmas dvelkia B klasės atmosfera, bet tai tik prideda šiurpumo. Čia viskas taip neįprastai padaryta, kad jaučiausi lyg žiurėčiau maždaug 1960-1965 metais pastatytą ir užmirštą kūrinį. Kažkodėl mane kankina mintis, jog šiš filmas perlipo savo laiko barjerą, todėl buvo prastai sutiktas kritikų ir žiūrovų. Garso takelio ir efektų, galima sakyti, nėra, o vaidyba keistoka, bet atrodo gerai.
Kino klasikos deimantas, kad ir kaip bebūtų gaila, likęs pogrindyje.
1940-ųjų "Nematomo žmogaus" sugrįžimas buvo pirmasis siaubo filmas,
kuriame vaidino viena iš žinomiausių siaubo filmų ikonų Vincentas
Praisas. Vieną filmo sceną, trunkančią apie tris minutes, nufilmuoti
užtruko daugiau nei dvi valandas.
Žmogus, nuteistas mirties
bausme, egzekucijos vakarą paslaptingai pradingsta iš savo kameros.
Vienas policijos tyrėjų yra įsitikinęs, jog bėglys panaudojo prieš
devynerius metus išrastą nematomumo serumą. Jei tai tiesa, bėglys yra
dideliame pavojuje, kadangi serumas turi šalutinį poveikį - laipsnišką
proto netekimą.
Ne toks saldainiukas kaip pirmas, bet vis tiek
vertas dėmesio. Žiūrint nėra prie ko prikibti, bet, atrodo, kad nėra ant
ko ir užkibti - labai trūksta to vieno mažo kabliuko siužete, kurio
dairaisi, bet niekaip nerandi. Garso takelis kaip visada, vaidyba - itin
gera, vietomis tiesiog perliukas. Na, o efektai, drąsiai sakau, geresni
negu pirmame - čia netgi jūrų kiaulytes paverčia nematomomis.
Trečioji Frankenšteino filmų serijos dalis Frankenšteino sūnus. Tai ilgiausias Universal studijos filmas anglų kalba, bei paskutinis gavęs A reitingą serijoje. Iš studijos pasitraukus Džeimsui Veilui (pirmųjų dviejų dalių autoriui), filmuoti šią dalį buvo pakviestas Rolandas Lee. Bela Lugosi vaidinamas veikėjas Įgoris (Ygor) nebuvo orginaliame
scenarijuje, tačiau filmo režisierius sugalvojo šį veikėją, siekdamas išgelbėti Lugosi nuo bankroto. Orginaliai filmą buvo planuojama filmuoti spalvotą, tačiau dėl monstro makiažo spalvų sukeliačių nepageidaujamų atspalvių juostoje, buvo grįžta prie juodos ir baltos.
Wolfas Frankešteinas paveldėjęs tėvo turtą, atvyksta apsigyventi tėvo pilyje. Nemaloniai sutiktas atvykus, bei jausdamas aplinkinių neapykantą, jis nusprendžia apginti savo bei tėvo vardą.
Labai greit mane užkabinęs filmas, tik prasidėjus filmui aš iš karto puoliau svarstyti kokią klaidą padarys sūnus, kas šį kart gali nutikti, o gal viskas pakryps gerąja linkme. Tačiau filmas ilgai nelaikė paslapties ir greit paaiškėjo kokiu būdu monstras bus sugrąžintas į ekraną, tik jokiu būdu prašau nepagalvoti, jog tai sužinojus filmas praranda įdomumą, ne ne siužetas čia labai nuostabus, o jį dar pagyvina ir puiki aktorių trijulė kurią matome plakato viršuje. Vaidyba aukščiausios klasės, garso takelis nors ir kaip visada, jis yra pagyvinamas arfa, o tai suteikia visiškai naują įspūdį, na o efektų filme beveik nėra, bet jų ir nepasigendi.
Puikus tęsinys, ant kurio nekrenta puikiai pasisekusios antros dalies šešėlis.
Vieno iš svarbiausių sci/fi horror režisierių Džeko Arnoldo filmas Tarantulas. Kitaip nei didesnioje dalyje kitų "didelių vabalų" filmuose šiame tarantulo mutacija buvo sukelta gerais tikslais t.y. siekiant mokslinių žinių. Filme tai pat suvaidino Klintas Istvudas, tačiau jo vaidmuo buvo toks menkas, jog titruose jis net nekredituojamas.
Mokslininkas siekiantis išspręsti prognozuojamą maisto trūkumą pasaulyje, eksperimentuoja su įvairiais gyvūnais, duodamas jiems augimo hormonų, rezultatai stulbinantys, per kelias dienas laboratorinė žiurkė be maisto išauga iki suaugusio katino dydžio. Tačiau vieną dieną, per gaisrą laboratorijoje, visas darbas sudega, išsigelbėti pavyksta tik tarantului, bet šią paslaptį žinome tiktai mes žiūrovai.
Puikus filmas, kai nesinori kažko rimto, labai verčiasi liežuvis šį kūrinį vadinti lengva pramoga, atsisėdi žiūrėti kramsnoji sau spragintus kukurūzus ir nesuki galvos dėl nieko. Filme nėra jokių filosofavimų, jokio vidinio konflikto, ar dar kokių nukrypimų, nuo svarbiausio - gigantiško tarantulo teroro. Vadyba nors ir gera, filmas taip gerai pastatytas, jog norisi bent truputį didesnių pastangų iš aktorių, garso takelio jau beveik neatsimenu, taigi jis eilinis, na o efektai, drįtu sakyti, nepakartojami, viskas atrodo taip tikra, kad pamatęs labaratorijos augintinius suabejojau ar neegzistuoja kažkokie perauge (šuns dydžio) triušiai, kuriuos galėjo panaudoti. Kalbant apie patį tarantulą dar geriau, scenose kur jis rodomas pilnu planu, panaudota miniatiūrinė dykuma, o tikras tarantulas norimomis kryptimis ja priverčiamas vaikščioti oro purkštuvų pagalba.
Tobulumas slypi paprastume, būtent šis posakis galioja šitam filmui.
1925-ųjų operos fantomas, tai antroji Gastono Leraukso novelės adaptacija, pirmoji pastatyta 1916-aisiai laikoma dingusia. Ši versija buvo perfilmuota, perkarpyta ir kitaip keista daugybę kartų, tačiau kritikų nuomone geriausias rezultatas buvo pasiektas 1929-ųjų perleidime, kurioje kelios scenos buvo padarytos spalvotos, bei pridėtas garso takelis, būtent šią versiją man ir teko išvysti. Dalis operos vis dar stovi šiomis dienomis, tai yra istoriškai seniausia kino dekoracija skirta fimuoti iš vidaus, sklando gandai kad ją bandyta nugriauti, tačiau darbai buvo nutraukti dėl didelio nelaimingų atsitikimų skaičiaus, darbuotojai tikino, jog tai operos fantomą vaidinusio Lono Čeinio vaiduoklio darbas (DAMN kaip norėčiau, kad tai būtų tiesa). Fantomo makiažą sukūrė pats aktorius, o kad akys atrodytų šiurpiau ant jų jis užsitepdavo kiaušinio baltymo. 2008-aisiais filmas buvo rodomas kino teatre akomponuojant Los Andželo simfoniniam orkestrui.
Savininkus, lankytojus, bei darbuotojus gąsdinantis fantomas, įsimyli jauną operos solistę, ir yra pasiruošęs bet kokiais būdais užkariauti jos širdį.
Sėsdamas žiūrėti, buvau nusiteikęs gan skeptiškai, tikėjausi romantinio filmo su užuominomis į siaubą, bet ojojoj kaip aš klydau. Nors, nekalbant apie galingas masines scenas, filmas iš pirmos pažiūros niekuo neišsiskiria, taip tikrai nėra, čia sukuriama labai neįprasta nuotaika, žiūrint jautiesi taip sutapatinamas su pagrindiniu veikėju, kad pats jautiesi izoliuotas ir atstumtas, ir jau kaip pradedi apsiprasti su šia nuotaika, iš karto kerta kitos problemos. Dar vienas svarbus paminėti dalykas, yra žiaurumas, neteko skaityti novelės nežinau kaip ten, bet čia jis tikrai stebinantis, žinant tylujį kiną, yra nenuostabu kai nepamatai žmogžudysčių ar atvirų smuto scenų, bet kai susiduri su psicholiginiu ir fiziniu kankinimu tai atrodo dar baisiau. Garso takelis pridėtas 1929-ųjų metų versijoje toks įspūdingas, jog buvo panaudotas ir keliuose kituose filmuose, aktorių darbas geras, o efektai kurių čia nedaug nepriekaištingi.
Geras nuotykis, į kurį įsisukus bus tikrai sunku atsiplėšti. Na ir dar pasigirsiu, jog šitas mano postas kaip ir visi eisiantys po, keliauja į www.siaubas.lt puslapį.
The Mad Ghoul vienintelis siaubo, ir paskutinis prieš mirtį Džeimso Hogano filmas.
Chemijos dėstytojas, atranda budą pagaminti seną majų cheminį ginklą paverčiantį kitus mažai mąstančiais vergais. Pasisekus eksperimentui, chemikas pasikviečia vieną savo studentų, pagelbėti jam rasti būdą ištaisyti ginklo padarytą žalą, bet greit paaiškėja, jog dėstytojas turi piktesnių kėslų.
Labai malonus filmas, idomus, efektyvus ir visaip kitaip šaunus, žiūrėdamas net užmiršau arbatą, tai teko atšalusią gerti. Vaidyba fenomenali, efektų, nėra garso takelis (ir vėl) kaip visada. Neturiu daugiau ko ir pridurti.
Bet kokiu metų laiku, bet kokia nuotaika, su bet kokia kompanija, filmas tinkantis visur, visada, ir su viskuo.
1928-ųjų žmogus kuris juokiasi, pastatytas pagal Viktoro Hugo novelę, yra paskutinis iš trijų Polo Leni režisuotų siaubo filmų. Kaip manau jau įtariate, pagrindinis šio filmo veikėjas įkvėpė ir didžiausią žmogaus šikšnosparnio prieša Džokerį (The Joker). Kad sukurtų nuolatinės šypsenos efektą, pagrindinio vaidmens aktorius visose scenose nešiojo protezą su žvejybos kabliukais šonuose.
Siužetą gan sunku paaiškinti, nes jis laibai platus, bandysiu tik apie pradžią. Čigonai vagia vaikus, ir siekdami uždarbio išoperuoja jiems amžinas šypsenas, kad galėtų parduoti kaip klounus ar juokdarius. Karalius bausdamas vieną vyrą už visus nusikaltimus, įsako jo sūnui padaryti tą patį.
Brrrrr, ir džiaugiuosi ir liūdžiu pabaiges Polo Leni siaubografiją, džiaugiuosi dėl to, jog viskas jau peržiūrėta ir nebereikes daugiau drebėti nežinant kas laukia toliau, o liūdžiu, nes žinau kad teks gerokai pasikapstyti, kol vėl atrasiu kažką tokio stipraus. Filmas grįžta prie Waxworks braižo, o tai labiausiai ir sukrato, ir vėl viskas sick, evil, ir t.t. Smurtas prieš vaikus, jų palikimas be priežiūros ir patyčios, šiame filme elementarus dalykas. Labai įdomus tačiau, lygiai taip pat ir slogus filmas, trunka net 101 minutę, kas tiems laikams yra labai ilgai, dabar atsimenu tik vieną iglesnį, metais vyrenį filmą Metropolis kuris trunka 132 minutes. Taip kad likus maždaug 30min. buvau visiškai iškankintas filmo atmosferos ir laukiau laimingos pabaigos. Efektų nėra, garso takelis kaip visad, vaidyba maloni, gera, be priekaištų.
Pirmasis filmas apie vilkolakius. 1954-aisiais pasibaigus autorinių teisių galiojimui, nebepriklausantis jokiai kompanijai, ar privačiam asmeniui.
Naujas medienos kompanijos direktorius, stengiasi išspresti nesibaigiančius ir naujai įsiplieskiančius, darbuotojų konfliktus. Pačiam patekus į vieną iš konfliktų, vienintelė galimybė išgyventi yra kraujo perpylimas, daktaras neturėdamas priėjimo prie žmogaus kraujo, operacijai panaudoja vilko.
Nėra daug ką pasakoti, pirmą filmo pusę jautiesi žiūrėdamas romantinį filmą, kuris neįdomus, o įpusėjus nuobodulys išsisklaido ir pasidaro gana smalsu, vaidyba ir garso takelis kaip visada, efektų nėra.
Nors po peržiūros atrodo nekoks, po kurio laiko, filmą atsimeni kaip smagų ir nenuobodų.
Pastatytas pagal 1922-ųjų juodają komediją, šis filmas laikomas vienas pirmųjų "mansion killers" (žudikų, veikiančių ir besislapstančių rūmuose) įkvėpėju.
Turtuolis nuvargintas giminių norinčių užsitikrinti kuo didenį palikimą, galų gale miršta. Pagal jo nurodymus, testamentas turi būti perskaitytas 20 metų po jo mirties, čia ir prasideda visas veiksmas. Gobšiosios giminės susirenka į senuosius rūmus išklausyti testamento, čia iš namų prižiūrėtojos jie prisiklauso istorijų apie senolio šmėklą vis dar besisukiojančią rūmų koridoriuose, negana to į namą atvyksta policininkas ieškantis bepročio pabėgusio iš ligoninės.
Po labai sėkmingos Waxworks peržiūros, nusprendžiau pažiūrėti kitus filmo režisieriaus Polo Leni siaubekus, tačiau iš kart galiu pasakyti, jog šitas žymiai atsilieka nuo pirmesnio. Žiūrėdamas šį kūrinį vis laukiau kažko daugiau, tikejausi stiprios kulminacijos, ar bent kažkokios šaunios scenos, bet taip ir likau nieko nepešes. Tai labiau detektyvinė istorija, su neblogo homoro doze. Vaidyba ir garso takelis eiliniai, o efektų tiek, kad nėra reikalo jų minėti.
Nesunkiai sužiūrimas, bet keliatis klausimą ar verta filmas.
