1928-ųjų žmogus kuris juokiasi, pastatytas pagal Viktoro Hugo novelę, yra paskutinis iš trijų Polo Leni režisuotų siaubo filmų. Kaip manau jau įtariate, pagrindinis šio filmo veikėjas įkvėpė ir didžiausią žmogaus šikšnosparnio prieša Džokerį (The Joker). Kad sukurtų nuolatinės šypsenos efektą, pagrindinio vaidmens aktorius visose scenose nešiojo protezą su žvejybos kabliukais šonuose.
Siužetą gan sunku paaiškinti, nes jis laibai platus, bandysiu tik apie pradžią. Čigonai vagia vaikus, ir siekdami uždarbio išoperuoja jiems amžinas šypsenas, kad galėtų parduoti kaip klounus ar juokdarius. Karalius bausdamas vieną vyrą už visus nusikaltimus, įsako jo sūnui padaryti tą patį.
Brrrrr, ir džiaugiuosi ir liūdžiu pabaiges Polo Leni siaubografiją, džiaugiuosi dėl to, jog viskas jau peržiūrėta ir nebereikes daugiau drebėti nežinant kas laukia toliau, o liūdžiu, nes žinau kad teks gerokai pasikapstyti, kol vėl atrasiu kažką tokio stipraus. Filmas grįžta prie Waxworks braižo, o tai labiausiai ir sukrato, ir vėl viskas sick, evil, ir t.t. Smurtas prieš vaikus, jų palikimas be priežiūros ir patyčios, šiame filme elementarus dalykas. Labai įdomus tačiau, lygiai taip pat ir slogus filmas, trunka net 101 minutę, kas tiems laikams yra labai ilgai, dabar atsimenu tik vieną iglesnį, metais vyrenį filmą Metropolis kuris trunka 132 minutes. Taip kad likus maždaug 30min. buvau visiškai iškankintas filmo atmosferos ir laukiau laimingos pabaigos. Efektų nėra, garso takelis kaip visad, vaidyba maloni, gera, be priekaištų.
Sunkokas bet geras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą