2012 m. birželio 29 d., penktadienis

Night of Terror (1933)

Policija vaikosi "nakties žudiką", pasižymintį tuo, kad prie savo aukų jis palieka laikraščių iškarpas. Netoli žudiko veikimo terirorijoje įsikūrusiuose rūmuose, mokslininkas sakosi išradęs serumą, padedantį kvėpuoti be deguonies, jis ruosiasi įrodyti jo veikimą, palaidodamas save gyvą. Netrukus rūmuose pradeda veikti nakties žudikas.

Niekada nebuvau didelis "mansion killer" filmų gerbėjas, kuriuos taip visi garbina už jų juodąjį humorą, ir absurdiškas situacijas, bet šis filmas man atvėrė akis, ir padėjo suprasti, koks šis požanris svarbus siaubo filmų istorijoje, niekada daugiau kine, mirtis nebuvo pateikiama tokia nereikšminga, kaip tai buvo daryta šiame žanre.

Taigi pradėjęs žiūrėti filmą, ir supratęs kad žiūrėsiu "mansion killer" filmą, pagalvojau - ah dar vienas... Bet po kelių, iš pirmo žvilgsnio, paviršutiniškų ir lėkštų juokelių, supratau, kaip čia viskas puiku ir (tai mane kažkodėl nustebino) baisu. Žudikas čia taip pat šaunus, ir tikrai smagu žiūrėti jo veido išraiškas, kurios tiesiog dvelkia beprotybe. Aišku filmas daugiau detektyvinė istorija, bet kai pagaliau supratau, į ką žiūrėti, ir ko tiketis, tai buvo tikrai nepakartojamas seansas.

Vaidyba vidutinė, muzikos nėra, efektų tai pat.

Nežinau ar man filmas patiko dėl to, kad pagaliau perpratau stilių, bet filmas tikrai puikus.

2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Baskervilių Šuo (Arthur Conan Doyle) (1902)

"Baskevilių Šuo" - populiariausias anglų rašytojo A. Konano Doilio (1859 - 1930) romanas, nepaprasta siužeto įtampa nuo pirmųjų puslapių prikaustantis skaitytojo dėmesį. Piktosios jėgos jau keletą šimtmečių persekioja Barkervilių giminę, kol pagaliau prieš baisųjį pragaro šunį stoja nemirtingasis Šerlokas Holmsas. Knygoje neatskiriamai susipina mintis ir veiksmas, tai, kas demoniška, ir tai, kas žemiška.

Knygos aprašymas, viską pasako, pradėjus skaityti, iš karto dėmesį patraukia pragaro šuns legenda, ir tikrai norisi išsiaiškinti kokią paslaptį jis slepia. Besekant Votsono pėdomis, istorija pilnėja mistiškų įvykių, ir vos paaiškėja vienas, iš karto atsiranda kitas, taigi prikaustytas lieki visą laiką. Galiausiai pats šuo, nors skaityti apie jį, tenka nedaug, įspūdis gana geras, kiekvieną kartą girdėdamas istoriją apie jį, bandai suprasti šio padaro kilmę, ir kokį iš tikrųjų pavojų jis gali kelti.

Tai pirmoji ekranizuota Šerloko Holmso istorija, ir vienintelė, ankstyvąjame kine, kuri drįsta save vadinti siaubo (su tuo aš nesiginčiju). Taip, kad kine šis kūrinys tikrai neliko užmirštas, iki 1960-ųjų pastatyta net 10 jo versijų, iš kurių galima pabrėžti šešių dalių vokiečių ekranizaciją, Twentieth Century Fox versiją (1939), bei Hammer studijos (1959) versiją, aš tikrai pasistengsiu peržvelgti visas, prie kurių pasiseks prikišti nagus, nes labai noriu pamatyti pragaro šunį, alsuojantį liepsnomis ir dideliais šuoliais besivejantį savo aukas!

2012 m. birželio 26 d., antradienis

Invisible Agent (1942)

Nematomas Agentas, ketvirtoji, orginalios nematomo žmogaus, serijos dalis, bei (mano žiniomis) pirmasis, daugiau mažiau tinkantis šiam žanrui, karo/siaubo filmas. Kadangi filmas skirtas pakelti žmonių nuotaiką, po Pearl Harboro įvykių, jame kupina anti nacių propogandos.

Pirmojo nematomo žmogaus anūkas, panaudoja savo senelio formulę, siekdamas infiltruoti nacių karines bazes, ir gauti naudingos informacijos.

Nors, atrodo, pavadinimas žada daug, pats įsitikinau, jog negalima fantazijos paleist vėjais, čia viskas, gana konkretu ir paprasta. Kalbant apie patį nematomą žmogų, tai pat nieko naujo, taigi nėra ko daug plėstis. Filme yra puikių komedijos elementų, ar tiesiog smagių momentų, tačiau labai gaila jog nematomumo serumo, šalutinis efektas šiame kūrinyje neveikia herojaus. Taigi, belieka galvoti, ką pasiūlys Nematomo Žmogaus Kerštas.

Vaidyba aukščiau vidutines, taipogi Piteris Lorre'as nuostabiai atlieka savo darbą, ir sukuria itin puikų veikėją, muzikos praktiškai nėra, efektai puikūs kaip visada, be to, keista kaip kūrėjai vis dar randa būdų, jais stebinti.

Lengvas žiūralas, mano akimis nelabai įsipaišantis į visą nematomo žmogaus seriją.


Doctor X (1932)

Daktaras X, kainaves Warner Bros. studijai 5000 dolerių, už autorines teises, buvo nufilmuotas, dviem būdais, spalvota ir nespalvota juosta, nespalvotos versijos buvo skirtos mažesniems miestams, o spalvotos išsiuntinėtos į didžiausius pasaulio miestus. Išėjas dar prieš griežtos cenzūros įvedimą, filmas paliečia tokias temas kaip kanibalizmą, prostituciją ir išprievartavimus, kas iki tol buvo vengiama daugelio kino kūrėjų.

Laikraščio reporteris tiria "Mėnulio žudiko" žmogžudystes, kuris žudo mėnulio pilnaties metu, savo aukas jis pasmaugia, suvalgo dalį jų kūnų, ir padaro įpjovą smegenų žievėje. Reporterio tyrimas, nuveda jį, iki Daktaro Chaviero medicinos akademjos, kurioje dirba kanibalizmo, lunarijos, neurologijos, bei kitų sričių specialistai.

Nors pirmas 15 minučių filmas atrodo, kaip ir visi kiti, paskui jis labai maloniai girebia žiūrovą į nagus ir nepaleidžia. Vietoje to, kad mes (žiūrovai) vaikytumėmės žudiką, mums paskiriama svarbesnė užduotis, greičiau už filmo veikėjus, išsiaiškinti kas jis yra, o tai tikrai nebus lengva, nes pasirinkimas labai didelis, visa medicinos akademija pilna potencialių žudikų, kurių kievienas turi skirtingus motyvus. Taigi, filmas spalvingas visomis prasmėmis, kievienas veikėjas unikalus, labai gražiai žaidžiama ryškiais atspalviais ant sienų ar grindų, o kad būtų dar smagiau, įmaišoma ir labai subtilaus juodo humoro, kuris puikiai prisideda prie filme tvyrančios mirties atmosferos. Negana to, žudikas čia tai pat nepamirštamas, kartas nuo karto jis pasirodo, ir ne šiaip kažkur šešėliuose, o tiesiai prieš ekraną, net jo veido niekas nesiruošia slėpti. Taigi žaisti detektyvą, čia yra be galo smagus užsiėmimas, ir nors man nepasisekė atskleisti tiesios, likau nenusivylęs. Paskutinis dalykas siaubo faktorius, nors siaubas dominuoja tik filmo pabaigoje, jis toks šiupinantis visomis prasmėmis, kad sunku patikėti kūrėjų išradingumu.

Vaidyba nuostabi, garsas neypatingas, efektai, nors ir eiliniai, labai tinkantys filmui.

Nepakartojamas kūrinys, ilgam įstrigęs mano galvoje.


2012 m. birželio 17 d., sekmadienis

The Creature Walks Among Us (1956)

Padaras vaikšto tarp mūsų - paskutinė trilogijos dalis ir vienintelė nufilmuota ne 3D.

Padaras keičiasi, o jį sugavę mokslininkai stengiasi sukurti kuo palankesnes sąlygas jo gyvenimui.

Prasidėjus filmui atrodo, jog jis nepasiūlys nieko naujo ir bus itin nuobodus: tos pačios povandeninės scenos, tas pats padaro elgesys ir tokia pati medžioklė, kaip filmuose prieš tai. Tačiau po trisdešimties minučių ir keleto nuostabių efektų, filmas pakrypsta visai kita linkme, apie kurią galima spręsti iš pavadinimo. Taigi, tas filmo atsiskyrimas nuo ankstesniųjų labai puikiai atgaivina jau išsemtą padaro istoriją. Dar vienas gana smagus dalykas yra tai, jog besikeičiantis padaras gauna naujus "artifaktus", kurie suteikia jam naują išvaizdą. Daugiau apie filmą nelabai turiu ką ir pasakyti. Žinia, kad žiūrint jį kaip atskirą filmą, mano manymu, jis būtų daug nuobodesnis.

Efektai puikūs ir labai smagiai pagyvinantys filmą. Garsas jau girdėtas ir jau spėjęs atsibosti. Vaidyba žemiau vidutinės, o vietomis primena paprastą eilučių skaitymą.

Geras tęsinys antrajam filmui, prastokas kūrinys žvelgiant į jį vieną.


2012 m. birželio 13 d., trečiadienis

Mystery of the Wax Museum (1933)

Vaško muziejaus paslaptis yra paskutinis draminės fikcijos kūrinys. Laikytas prarastu iki vėlyvų šešiasdešimtųjų. Filme statuloms buvo naudojami tikri aktoriai, nes originaliai filmavimui paruoštos vaškinės statulos tirpo nuo apšvietimui naudojamų lempų šilumos.

Po gaisro vaško skulptūrų muziejuje, jo savininkas stengiasi viską atkurti. Po kurio laiko mieste pradeda dingti žmonės.

Jau senokai pastebėjau, kad draminė fikcija garsiniuose filmuose neveikia, jei nėra jokių išsišokimų - filmas atrodo labai blankiai. Šis kūrinys neišimtis. Tai labiau detektyvinė istorija, kurią įdomia daro tik Fėjos Vrei vaidmuo - ji čia tokia įdomi, kad tiesiog verčia žiūrėti į ją, net kai veiksmas vyksta kitame kameros kampe. Keista, tačiau nerandu žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti šį kūrinį. Ne dėl to, kad jis kažkuo ypatingas, o dėl to, kad tiesiog nežinau ką aptarti, šis filmas nėra įspūdingas nuotykis ar stiprus emocijų kratinys, jis tau tiesiog nutinka ir viskas.

Vaidyba vidutinė, todėl Fėja Vrei čia atrodo neįtikėtinai gerai. Efektai vidutiniai ir niekuo neypatingi. Garso takelio nėra.

Keistas kūrinys, kurį žiūrėti galima, bet klausimas, ar reikia.


2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

Genuine (1920)

Išleisto kaip priedas Daktaro Kaligari Kabinetas DVD diske, šio, sutrumpinto iki 44 minučių filmo, originali versija saugoma Miuncheno filmų muziejaus archyve. Filmo dekoracijas sukūrė vokiečių ekspesionistas Cesaras Kleinas.

Aprašyti filmo siužeto net nesistengsiu, jis labai sunkiai sekamas ir itin neaiškus, jei tik sekundei nukrypsta dėmesys. Iš manęs jis pareikalavo dviejų peržiūrų ir vis tiek jaučiuosi iki galo jo neperpratęs. Filme yra visko - sapnų būsenos pojučių, meilės intrigų bei skirtingų pasaulių susikirtimų. Iš pirmos pažiūros visa tai atrodo labai įdomu, dar labiau smalsumą sustiprina tai, jog režisierius Robertas Viene'as šiuo kūriniu stengėsi sekti Daktaro Kaligari pėdomis, bet viską sugadina viena labai svarbi filmo detalė - siužetas. Kaip sakiau, jį sekti labai sunku. Nors filmas orientuojasi aplink vieną namą ir jo gyventojus, čia vyksta labai daug - nuolatos esame supažindinami su naujais veikėjais, atrandame naujas vietas, o visa tai pagardinta "spalvingais" kostiumais ir tokiomis pat dekoracijomis.

Vaidyba - įspūdinga. Garso takelis, įrašytas Lario Marotos vien gitara, suteikia labai malonią atmosferą - pagrindinė tema lengvai įsimenamai ir greitai atpažįstama skirtingose filmo vietose. Efektų, be puikių dekoracijų, nėra.

Tikriausiai šis kūrinys tinkamas tik kolekcininkams arba entuziastams.


2012 m. birželio 9 d., šeštadienis

Operos Vaiduoklis (Gaston Leroux) (1909)

Paryžiaus Operoje sklando gandai apie vaiduoklį, retkarčiais matomą teatro koridoriuose. Teatro vadovai privalo mokėti vaiduokliui duoklę ir laikyti atskirą ložę, skirtą tik fantomui. Nepaklusus jo reikalavimams, Operą ištinka nelaimės, o per "Faustą" žiūrovams ant galvų nukrinta šviestuvas. Negana to, per spektaklį apstulbusių žiūrovų akivazdoje išnyksta dainininkė!

Greitai įtraukiantis ir malonus kūrinys, nuosekliai dėstomi ir iš pažiūros paprasti įvykiai labai įtraukia ir priverčia skaitytoją nepaleisti knygos iš rankų. Primityvi meilės istorija ir intriguojanti operos paslaptis greit persipina į vieną ir tampa nepakartojamu nuotykiu. Klaidžiojimas po operos požemius, susidūrimai su siaubūnu bei pasakojimai apie jo praeitį sukuria neapykantos, persipinančios su simpatija, pojūtį. Pabaigai, šalia to, dar keletas gana idomių, su siužetu nesusijusių monstrų. Aš knygą radau bibliotekoje, taigi kur kitur ir už kiek ją būtų galima įsigyti tikrai nežinau.

Šis kūrinys yra noriai adaptuojamas nuo pat 1916-ųjų (versija prarasta). Iki šių dienų prie jo nagus kišo vokiečių ekspresionistai, naujojo amžiaus animatoriai ir netgi pats Dario Argento. Jį bandyta pateikti kaip dramą, siaubo trilerį, miuziklą, komediją ar tiesiog parodiją: kaip pavyzdį galima duoti animacinę prodiją Spooks (1930). Aš ruošiuosi apžvelgti, tris versijas: pirmąją išlikusią - amerikiečių (1925), kinų Song at Midnight (1937) ir pirmąją adaptaciją, tapusią miuziklu, išleistą amerikiečių 1943-aisiais.

Paieška