2012 m. kovo 28 d., trečiadienis

The Devil-Doll (1936)

Paskutinis režisieriaus Todo Brauningo siaubo filmas, pastatytas pagal Abraomo Merito novelę "Dek, ragana, dek".

Bankininkas, pakištas už žmogžudystę, pabėga iš kalėjimo ir siekia atkeršyti jį apkaltinusiems žmonėms. Kartu su juo pabėgęs mokslininkas pademonstruoja metodą, kaip gyvus organizmus paversti šešis kartus mažesniais ir priversti juos visiškai paklusti.

Sėdau prie filmo neatlikęs jokių namų darbų: nežinojau nei aktorių, nei režisieriaus, nei kitų prie filmo dirbusių žmonių. Pamatęs Todo Brauningo ir Lionelio Berimoro vardus, iš karto nusiteikiau puikiam kinui ir, be abejo, mano lūkesčiai buvo pateisinti. Žiūrint filmą akivaizdžiai matomas profesionalumas - atrodo, kad viskas atlikta su didžiuliu pasitikėjimu savimi. Visa tai kartu - kaip tvirtai sugniaužtas kumštis. Nepraėjus nei dvidešimčiai minučių aš jau buvau visiškai įtrauktas į filmą ir laužiau galvą kaip, kada ir kur įvyks vienas ar kitas įvykis. Buvo taip smagu žiūrėti kaip bankininkas planuoja kerštą, jog paskui tiesiog negalėjau juo nesimėgauti.

Vaidyba fenomenali - Lionelis Berimoras filme apsimetinėja sena moterimi ir matant, jog nusiėmęs peruką jis iš karto patampa kitu žmogumi, suteikia be galo daug džiaugsmo. Muzikos filme tiek nedaug, kad jos beveik nepastebi. Na, o efektai, nors jau matyti "Frankenšteino nuotakoje", visgi geri.

Įdomus filmas su įtemptu siužetu ir didele pakartotinų peržiūrų verte.


2012 m. kovo 26 d., pirmadienis

Return of the Fly (1959)

Praėjus vos metams po "Musės", pasirodė tęsinys - "Musės sugrįžimas". Filmo scenarijus buvo parašytas taip, kad būtų galima panaudoti originalo dekoracijas. Nors dėl šios priežasties filmavimui pasiruošimo nebuvo daug, tačiau, pristigus biudžeto, filmą teko filmuoti juodai baltą (atvirkščiai nei pirmąją dalį).

Penkiolika metų po Andre Delambrės eksperimento, jo sūnus nusprendžia tęsti tėvo darbą - surinkęs komandą jis pasiryžta ištaisyti tėvo padarytas klaidas. Po kurio laiko paaiškeja, jog jo pagalbininkas planuoja pavogti ir parduoti jo eksperimentą.

Sėsdamas žiūrėti šio kūrinio nesitikėjau nieko per daug įspūdingo, tačiau buvau maloniai nustebintas. Kūrėjai sėkmingai pasuka istoriją kita kryptimi, o tai jai suteikia šviežumo. Šį filmą galima žiūrėti net kaip atskirą kūrinį - jis puikiai paaiškina priešistorę ir gražiai rutulioja naujus įvykius. Garso takelis neypatingas, tačiau vaidyba žymiai gerenė, na, o efektai, lyginant su pirmuoju, trupučiuką geresni.

Puikus tęsinys, ant kurio nekrinta pirmosios dalies šešėlis.


Dante's Inferno (1911)

"Dantės Pragaras" buvo pirmasis pilnametražis italų filmas. Jį pastatyti truko net trejus metus. Tai pirmasis ilgesnis nei valandos trukmės filmas, kurį JAV auditorija pamatė visą iškart (prieš tai filmai būdavo sukarpomi dalimis ir rodomi maždaug po 20 minučių kartą savaitėje, nes buvo manoma, jog žiūrovams neužteks kantrybės prasedėti kine). Tai prisidėjo prie filmo sėkmės ir vien iš JAV filmas susižėrė daugiau nei du milijonus dolerių. Šio filmo 2004-ųjų DVD leidime garso takelį buvo pavesta atlikti elektroninės muzikos grupei Tangerine Dream.

Dantė pasiklysta nuodėmių miške. Angelas, pamatęs jo kančią, paprašo poeto Virgilo išgelbėti Dantę.

Šis filmas yra nespalvoti "Žvaigždžių karai" ir "Žiedų valdovas" viename - jis didelis, įspūdingas ir kitoks. Čia istorija pateikiama kitaip nei įprasta: vietoje to, kad mums rodytų tam tikras interakcijas, filmas tiesiog rodo Dantės ir jo vedlio nuotykius, kartas nuo karto paaiškindamas, kas ar kodėl vyksta - tai privečia pasijusti dar vienu keliauninku epinėje kelionėje po pragarą. Šis kūrinys - tai nesibaigianti eilė vienas su kitu nesusijusių įvykių, neleidžiančių atsiplėšti nuo ekrano - vieną minutę tu matai angelus, skrajojančius danguje, kitą - milžinus, o dar kitą - velnius, trišakiais badančius nusidėjėlius. Žiūrėdamas tiesiog negalėjau patikėti, kiek visko čia daug, kaip viskas pateikiama, o labiausiai norėjau, kad filmas nesibaigtų. Vaidybos čia, atrodo, labai mažai, taigi neturiu ką ir pasakyti. Garso takelis geras vien dėl to, kad jis kitoks. Tai suteikia keistą laisvės pojutį, be to, garso takelis vietomis prisideda prie istorijos pasakojimo. Na, o efektai prilygsta maždaug 60-ųjų efektams - jie atlikti puikiai, kievienoje scenoje matosi puikiai padarytos dekoracijos, kostiumai ar paprasčiausias makiažas; netgi 30 sekundžių scenai sukuriami atskiri veikėjai ir jiems panaudojami atskiri efektai, visas filmas jų tiesiog perpildytas. Nuo pat pradžių matome tai, kas kituose filmuose saugoma pačiai pabaigai.

Nors prirašiau daug, jaučiuosi pilnai neišsakęs man sukelto įspūdžio. Šis filmas tiesiog nuostabus.


2012 m. kovo 12 d., pirmadienis

The Fly (1958)

1958-ųjų "Musė" pastatytas remiantis istorija, pasirodžiusia "Playboy" žurnalo 1957-ųjų metų birželio numeryje. Tai pelningiausias 1958-aisias išleistas Fox kompanijos filmas.Viena pagrindinių aktorių Patricija Ovens iš tikrųjų paniškai bijojo vabzdžių. Filmas 1986-aisiais tai pat buvo perdarytas režisieriaus Deivido Kronenbergo.

Moteris nužudo savo vyrą suknežindama jo galvą ir ranką hidrauliniu presu . Kaltę ji pripažįsta, tačiau neprasitaria, kodėl tai padarė. Visi mano, kad moteris yra išprotėjusi, o įtarimus dar labiau skatina tai, jog ji kaip apsėsta ieško musės balta galva.

Turbūt nėra reikalo plėstis, manau, daugelis girdėjo "Musės" istoriją ir žino, jog tai keista, tačiau puikiai pasisekusi idėja. "Musė" tikrai yra vienas geriausių ir nuostabiausių visų laikų siaubo filmų. Garso takelis - nieko naujo, kai kurių aktorių vaidyba vidutiniška, efektai SUPER!

Tai filmas, kurį rekomenduoju visiems. Nesvarbu, ar matėte naujesniąją versiją ar nematėte jokios, nesvarbu, ar išvis mėgstate siaubo filmus - tai filmas, kurį turi pamatyti visi.


Fear (1917)

Pirmasis pilnametražis Roberto Vieno siaubo filmas, tačiau geriau žinomas kaip antrasis ir ankstyviausias iš išlikusių aktoriaus Conrado Veidto filmų.

Po dviejų metų keliavimo turtuolis grįžta į savo pilį, tačiau kažkada buvęs draugiškas ir laimingas, grįžęs jis atsargus ir akivaizdžiai kažko be galo išsigandęs. Po kurio laiko paaiškėja, jog jį seka šventiko dvasia, kurį jis nužudė siekdamas pavogti ir parsivežti į namus jam labai patikusią Budos statulėlę.

Malonus žiūralas, kažkaip smagiai užhipnotizuojantis, dėl to filmas neprailgsta. Šis kūrinys nėra kažkuo labai ypatingas - jis nesiūlo naujovių, nesistengia nustebinti ar šokiruoti, bet būtent tai jam ir suteikia žavesio. Peržiūrėjau ir su šypsenėle sėdau žiūrėti kito; atrodo, net atsigavau po šio filmo, dėl to keisto jo lengvumo. Vaidyba gera, garso takelis vietomis atrodo truputį pompastiškas, tačiau tai jį daro geresniu, efektų vos du ar trys.

Lengvas, smagus ir neabejotinai įdomus kūrinėlis visiems.

2012 m. kovo 3 d., šeštadienis

Animaciniai siaubo filmai (1929 - 1958)


Žiūrint filmus (ypatingai siaubo), dažnai akis užkliūna už nekaltai įjungto televizoriaus rodančio kitą siaubo filmą ar netgi nekaltą animaciją. Šokančių skeletų, įtūžusio sniego senio, brutalaus velnio arba gerai pažįstamų animacinių veikėjų kaip peliuko Mikio ar Betės Bop pastangos išsilaisvinti iš piktadarių nelaisvės greitai įsirėžia mūsų pasąmonėje ir ten slypi iki sekančio karto, kai vėl pamatome kažką panašaus. Taigi prisiminęs didžiulius vorus, juodas kates, skeletus ir kitus piktadarius, pajutau pareigą atrinkti senuosius siaubo animacijos perliukus. Po ilgo vakaro, pareikalavusio trijų naktipiečių ir nesuskaičiuojamo kiekio arbatos puodelių, galiausiai pavyko į vieną vietą sudėti populiariausius, įdomiausius, ir labiausiai nusipelniusius paminėjimo animacinius siaubo filmus, kurie paslapčia gyvena mūsų galvose. Malonaus žiūrėjimo.

Devil's Church (1919)

"Velnio bažnyčia" buvo vienintelis aktoriaus Hanso Merendorfo režisuotas filmas. Be to, šiame filme jis taip pat atlieka ir pagrindinį vaidmenį.

Velnias atvyksta į žemę, siekdamas suvienyti nusidėjėlius ir priversti juos tarnauti jam.

Iš karto matosi, jog kūrėjai į šį filmą žvelgė su perspektyva ir stengėsi gerai pašiurpinti žiūrovą. Filme velnias - tikrų tikriausias blogietis, neieškantis kompromisų ir pačiais nemaloniausiais būdais manipuliuojantis visais kuriuos mato - toks jo elgesys tikrai sukelia keistą nesaugumo pojūtį. Nekalbant apie nelabąjį, filmas lyg ir niekuo neišsiskiriantis, viskas jau matyta, nors yra keletas labai šauniai atliktų scenų. Vaidyba vidutiniška, efektų keletas, bet gana geri, o garso takelis lyg ir kaip visi, tačiau jį labai pagyvina pučiamieji.

Nors po filmo jaučiausi nepatenkintas, dabar prisiminęs velnio piktadarystes maloniai šypsausi.


The Student of Prague (1913)

1913-ųjų "Prahos studentas", paremtas E.A. Po istorija, dažnai minimas kaip pirmasis pilnametražis siaubo filmas.

Skurdžiai gyvenantis studentas susižavi aukštuomenės dama, tačiau dėl pinigų stygiaus jis negali vykti į pokylius, kuriuose lankosi jo mylimoji. Vieną dieną pas jį atvyksta įtartinas vyrukas ir pasiūlo didelę sumą pinigų su sąlyga, jog šis keistuolis galės pasiimti bet ką iš studento kambario. Studentas, net neįtardamas ko neteks, sutinka.

Originali filmo trukmė 85 minutės, mano turima versija trunka tik 56 ir net nežinau, ar dar egzistuoja nepažeista versija, tačiau filmo siužetą sekti labai paprasta - netekus tiek filmo trukmės, tai pasitaiko itin retai. Pats filmas atrodo neišpildytas ir atliktas atmestinai - visada atrodo, jog kažką pražiopsojai arba užmiršai. Vaidyba neatlikta iki galo, aktoriai galutinai neperteikia emocijų, garso takelis eilinis, tačiau skirtingose scenose jis visiškai pasikeičia, kas žiūrėjimą padaro žymiai sunkesnį. Efektai paprasti ir jų tik keletas.


Paieška