Žymus pianistas Orlakas patenka į avariją, kurioje jis netenka savo rankų. Laiku susizgribę daktarai sugeba jas transplantuoti, tačiau Orlakas nežino, jog jo naujos rankos prieš tai priklausė žudikui.
Matydamas tokius vardus kaip Conrad Veidt ir Robert Wiene savaime tikiesi gero kūrinio ir, aišku, neveltui. Nežinau, kaip jiems tai pavyksta, tačiau panašu, kad vienas kitą jie taip gerai supranta, jog filmą pastatyti tik jų ir užtektų - nereikėtų, nei prodiuserių, nei kitų aktorių. Galėčiau apie šį kūrinį kalbėti ir kalbėti - jame tiek visko daug. Pavyzdžiui, scenos, kuriose atrodo, jog aktorius vaidina pats prieš save, ar siužeto posūkiai, kurių čia nespėji skaičiuoti, bet tikriausiai pasakodamas sugadinčiau malonumą. Žvelgiant iš kitos pusės, filmas dvelkia vidiniu konfliktu, žmogiškomis problemomis ir tiesiog nežabojamu blogiu. Bemiegės veikėjų naktys priverčia tave kentėti kartu su jais, artimųjų ašaros neleidžia simpatizuoti blogiukams, o pasąmonės vizijos gąsdina tave ne mažiau, nei patį herojų. Prie viso šio siaubo ženkliai prisideda blogiukų skaičius - žiūrėdamas skaičiavau pirmaplanius aktorius ir pastebėjau, jog blogiukių čia daugiau mažiau lygus skaičius su geriečių ir neutralių veikėjų kartu sudėjus. Taipogi kievienas blogietis labai skiriasi nuo kito savo motyvais, išvaizda ir viskuo kitu - įvairovė neįtikėtina! Paskutinis dalykas, kurį noriu pabrėžti, tai filmo apimtis - 1995-aisiais atstatyta versija trunka net 110 minučių; tai pamatęs tikėjausi daug nereikalingai ištęstų scenų, bet, manau, kūrėjai sąmoningai jas ištęsė, leisdami žiūrovui pasimėgauti nuotabiomis dekoracijomis ir tik sustiprinti atmosferą.
Vaidyba vidutinė, aišku, neskaitant Konrado Veidto. Garso takelis, kurtas Polo Mercerio, - tiesiog nepakartojamas. Efektai paprasti, bet geri.
Vienas alternatyvesnių ir baisesnių filmų, kuriuos man teko matyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą