Waxworks (1924)

Paskutinis režisieriaus Polo Leni filmas pagamintas Vokietijoje, naudojantis fantastikos, siaubo, biografines, bei istorines detales.

Vaško skulptūrų muziejaus savininkas, pasamdo rašytoją, prašydamas jo parašyti istorijas apie tris muziejaus eksponatus, abasidų dinastijos kalifą Haruną al-Rašidą, rusų carą Ivaną Rūstųjį, ir serijinį žudiką Džeką Skardiką. O dabar apie kievieną istoriją detaliau.

Harun al Raschid - žaidžiant šachmatų pariją, sultonui Harunui sumaišo dūmai kylantys iš netoliese esančios kepyklos, ir staiga užsirūstinęs jis įsako nulinčuoti kepėją. Po kurio laiko grįžęs jo pavaldinys praneša neatilkęs savo darbo, bet turintis įdomių naujienų sultonui, kepėjas turi fantastiko grožio žmoną, kuri atrodo lengvai prieinama. Susidomėjas sultonas nusprendžia aplankyti ją naktį. Kepėjas matydamas kaip nerūpestingai žmona flirtuoja su bet kuriuo klientu, pasirįžta įrodyti jai esąs tikras vyras, ir nieko neįtardamas (tą pačią) naktį išvyksta į sultono rūmus pavogti sultono žiedo, galinčio išpildyti bet kokius įgeidžius.

Ivan the Terrible - Ivanas labai mėgaujasi stebėdamas mirties bausmei pačio nuteistus miesto gyventojus. Vieną dieną apimtas paranojos jis pamano jog jo nuodų gamintojas kesinasi į jį ir įsako chemiką nužudyti, sužinojas tokią naujieną chemikas, sugalvoja planą kaip atkeršyti Ivanui.


Jack the Ripper - nėra ka daug ir papasakot, labai trumpa, daugiau surealistinė istorija.

Kitoks nei visi filmas, labiau sick, twisted, shocking ir šiaip labiau į pogrindžio kategoriją patenkantis filmas. Viskas jame truputį kitaip, dėl to jis ir yra įdomus, tai galioja ir vadybai, ir garso takeliui, ir efektams, bet skirtingų spalvų objektyvo filtrams atskirose scenose.

Filmas tiesiog kitoks, kurį žiūrėdamas jautiesi kažkaip keistai išlaisvinamas.

The Mascot (1934)

Velnio Puota, vieno mažiausiai žinomų, tačiau svarbiasių kino ir Lietuvių kilmės asmenybių Vladislovo Starevičiaus kūrinys. Šis žmogus sukūrė ir ištobulino vadinamą "stop motion" animaciją, daugiau apie jį galite pasiskaityti čia, dar norėčiau pridurti, kad prieš keletą metų, lietuviai sukūrė biografinį jo filmą.

Su dukra skurdžiai gyvenanti mama, šeimą išlaiko tik iš lėlių siuvimo. Vieną vakarą siuvamas šuniukas, išgirsta kaip dukra prašo mamos didelio sultingo apelsino, bet mama atsako neturinti pinigų, ir šunytis nusprendžia rasti ir atnešti mergaitei tai ko ji įsigeidė.

Na šis filmukas labiau komedija, siaubo yra tik keletas elementų, bet vien dėl jų (ir aišku režisieriaus) paminėti čia norisi. Taigi visokių montrų čia per akis, skeletonai, velniai, lėlės dydžio milžinai, ir kitokie baibokai, visi susirinkę į velnio puotą. Filmas mane nustebino didelia smurto gausa, muštynės liejasi per kraštus, netgi yra šioks toks nužudymas. Apie efektus ir vaidyba, manau patys suprantate, kalbėti nėra ką, o garso takelis eilinis, bet atitaikytas vietoje ir laiku, kas suteikia didenį emocijų pliupsnį.

Žiūrėdamas vis prisimindavau Toy Story, o emocinis efektas buvo lygiai toks pat. Jei nesudominau, tai bent iš pagarbos kūrėjui užmeskit akį.

The Vampire (1932)

Pirmasis Karlo Drejerio garsinis filmas, orginaliai išleistas Vokiečių, Prancūzų, ir Anglų kalbomis. Viename kambaryje, norėdamas sukurti geras dekoracijas, režisierius sudaužė daugybę uogienės stiklainių, ir paliko kambarį uždarytą daugiau nei mėnesiui, kad jame prisirinktų vorų, musių, ir kitų gyvių. Didesnioji dalis aktorių filmui, surinkti tiesiog iš gatvės.

Alanas Grėjus, jaunuolis apsėstas susidomėjimu vampyrais, apsistoja mažame kaimelyje, kuriame kaip greit paaiškėja, vyksta tikrai keisti dalykai.

Sėsdamas žiūrėti šį kūrinį iš karto buvau nusiteikęs geram seansui, ką ir gavau, vokiečių ekspresionizmas manęs dar nėra nuvylęs. Vos pora minučių ir filmas jau dvelkia lengva simbolika, efektyvia mistika, ir geru kamerų įdirbiu. Nors šį filmą galima vadinti pogrindiniu, tai vienas iš tų filmų, apie kurį nieko nežinodamas, tikrai taip nepagalvotum. kaip minėjau filme daugybė neprofesionalių aktorių, tačiau vadyba filme tikrai puiki, trumpi dialogai, ir keisti veikėjų poelgiai, duoda vaidybai itin malonau šarmo. Efektų čia daug, jie labai paprasti, bet išdirbti taip gerai, kad akiai malonu. Na o garso takelis, nėra kaip visi, bet nėra ir geras.

Vienas tų filmų prie kurio, esu įsitikinęs, grįšiu kas maždaug pusę metų. Pažiūrėkit, nepasigailėsit :)

Freaks (1932)

1932-ųjų Išsigimėliai, paremtas 1923 trumpa istorija. Vienas svarbiausių, įsimintiniausių, ir kontraversiškiausių filmų kino istorijoje, kodėl? ogi todėl, kad jame vaidina tikri cirko išsigimėliai. Įdomių faktų apie filmą yra be galo daug, tačiau kiek žinau aš, ne visi jie yra teisybė, taip kad čia paminėsiu tik tuos dėl kurių tikrumo esu užtikrintas. Filmas turėjo penkias galimas pabaigas (keletas iš jų dar yra likusios kolekcininkų rankose), bet dėl jų žiaurumo buvo pakeistos, pats filmas po išleidimo buvo tiksliai nežinomam laikui uždraustas Australijoje, o Jugntinės Karalystės uždraudė jį rodyti kino teatruose, iki 1952-ųjų, po to dar kartą iki 1963-ųjų, tai vienas ilgiausių Jungtinių Karalysčių kino draudimų istorijoje.

Cirko akrobatė, bando suvilioti liliputą, ir pasisavinti jo turtus, tačiau apgauti pavyksta ne visus.

Filmas be galo įdomus, nes akį labai patraukia visi tie keistuoliai kuriuos čia pamatai, o pamatai tikrai labai daug. Visa laika nenuleidau akių nuo ekrano, atrodo sužinojau tikrai nemažai apie cirko gyvenimą, apie kai kuriuos žmonių išsigimimus. Šiurpuliukų filmas negaili, ir ne kažkokių dirbtinų, o keistų žmonių ir išsigimėlių interakcijų kurios atrodo taip twisted, kad prilysta šiuolaikiniams filmams. Pabaigoje filmo pradedi jausti, jog filmas turi šiokią tokią potekstę, bet mano manymu tai yra diskutuotina. Vaidybos iš filmo tikėjausi blogos, vis dėl to daugelis aktorių nebuvo prafesionalai, tačiau žiūrint filmą didelių priekabų neatsiranda, efektų nėra (nebent apsigimimus jais laikytum, tada galima sakyti geresnių nebūna), garso takelis eilinis.

Įdomus, šiurpus, sukrečiantis, ir kitaip paveikiantis filmas, rekomenduoju visiems iki vieno. Pažiūrėkit trailerį, ir tikiuosi užkibsit :)

The Queen of Spades (1916)

Vienos žinomiausių Aleksandro Puškino istorijos Pikų Dama ekranizacija.

Niekada pats nežaidžiantis dėl per didelės rizikos pralošti pinigus tačiau labai mėgstantis stebėti žaidimą jaunuolis, vieną vakarą išgirsta istoriją apie moterį žinančią būdą niekada nepralaimėti, paskatintas godumo jis pasiryžta žūt būt iššiaiškinti šią paslaptį.

Filmas pareikalavo nemažai kantrybės, bet už ją puikiai atsilygino. Kadangi siaubo pamatai tik pačioje filmo pabaigoje (šiaip jautiesi žiūrėdamas romantinę dramą), kad laikas per daug neužsitestų, grožiesi gerais kostiumais, gražiomis ir brangiomis masinėmis scenomis, geru kameros darbu, tačiau sulaukes kulminacijos, lieki patenkintas. Garso takelis gana malonus ausiai, nes pasiūlo ne tipinę simfoniją, vaidyba eilinė, efektai (nors jų filme yra vos keli) įspūdingi.

Jei teko skaityti istoriją filmas gal ir patiks, jei ne manau žiūrėti bus sunkoka.

The Invisible Man (1933)

Nematomas žmogus pastatytas pagal Herberto Džordžo Velso novelę tokiu pačiu pavadinimu. Orginaliai nematomo žmogaus vaidmuo turėjo atitekti Borisui Karlofui, tačiau filmo režisierius Džeimsas Veilas norėjo intelektualesnį balsą turinčio aktoriaus, ir visai per atsitiktinumą kitame kambaryje (ten buvo žiūrimas filmas) išgirdęs Claudo Reinso balsą, iš karto nusprendė pasiūlyti jam vaidmenį, Reinsas sutiko. Praejus kuriam laikui nuo filmo premjeros, Claudas nusprendė nueiti į kiną pažiūrėti to pačio nematomo žmogaus, priėjas prie kasos ir paprašęs bilieto, iš karto buvo atpažintas kasininkės, šis nutikimas užtarnavo aktoriui vieta top 10-yje įsimintiniausių kino balsų.

Mokslininkas sugebėjas pasiversti nematomu, dingsta iš savo gyvenamosios vietos siekdamas rasti priešnuodį ir ištaisyti savo klaidą. Susirūpinę namiškiai svarsto kas galėjo nutikti, atradę keletą užuominų supranta jog mokslininkas eksperimentavo su gėle atimančia pigmentą iš kitų augalų. Su laiku paaiškėja jog gėlės ekstraktas turi šalutinį poveikį, protaujančius organizmus ekstraktas pamažu verčia į neapykanta vedamus bepročius.

Dar vienas mano topų, taip jau nutinka, kad filmai pastatyti mano mėgstamų režisierių pagal mano mėgstamų rašytojų kūrinius, man visada yra puikūs. Atsimenu kai žiūrėjau filmą pirmą kartą, tai net žandikaulis atvėpo, ne dėl nepriekaištingos vaidybos, ir tikrai ne dėl eilinio garso takelio, o dėl efektų. Gal 5 minutės į filmą, ir pamatai jog nematomas žmogus iš tikrųjų yra nematomas, ir ne šiaip kad daiktai patys juda ar kažkas šneka o nieko nematyti, čia panaudoti efektai naudojami dar ir šiomis dienomis. Kokių tik linksmybių čia nepamatysi, vieni marškiniai laksto, dviratis pats važiuoja, bintas apvyniotas aplink nieką puikiausiai laikosi savo vietoje, ir panašiai, o kai žinai kad tai iš tikrųjų atlikta aktoriaus efektas dar geresnis.

Nuostabus filmas, rodantis mechaninių efektų pavyzdį šiuolaikiniam kinui. Sukarpytas dalimis jis čia, būtina pamatyti kievienam!

Island of lost Souls (1932)

Prarastų sielų sala, pastatyta pagal 1896 metų Herberto Džordžo Velso novelę Daktaro Moro Sala. 1933 metais dėl žiaurumo prieš gyvūnus užuominas filmas buvo uždraustas, po to sekė dar dvi komisijos peržiūros su tokiu pačiu nuosprendžiu, kol 1958-aisiais filmas galiausiai praėjo cenzūros komisiją. Bela Lugosi už vaidinimą filme buvo sumokėta mažiausiai iš visų aktorių, jis sutiko vaidinti tik dėl finansinių sunkumų. Kaip matote iš viršelio vienas iš kreditų yra The Panther Woman (labai tikiuosi kad tais laikais žiūrovai tuo tikėjo, nes aš sugebu save apgauti, kas teikia tik dar didenį džiaugsmą žiūrint filmą). Keisti gyvūnų klyksmai buvo sukurti įrašant įvairias kalbas, bei gyvūnų riksmus, tada sudedant juos į vieną ir grojant atbulai, šiš efektas žiūrovams salėse sukeldavo pykinimą. Aktorius Čarlzas Laugtonas vaidinęs daktarą Morą po filmavimo paskėlbė niekada daugiau negalėsiąs eiti į zoologijos sodą.

Žmogus patekęs į laivo katastrofą, išgelbėjamas kito laivo įgulos. Šis kaip paaiškėja vyksta į paslaptingą salą, ten gabenamas krovinys tai pat keistokas, plėšrūnai, šunys, ir kitokie gyviai. Atvykus salon dėl konflikto su laivo kapitonu, išgelbėtasis paliekamas saloje.

Vienas mano topų, kurį žiūrint visada išspaudžiu šypseną. Filmas taip įtraukia, kad net norėdamas nepabėgtum, atrodo kiekviena minutė žada kažką naujo ir įdomaus. Žiūrėdamas jauti jog filmas visada kažką nuo tavęs slepia, ir vos tai paaiškėja atsiranda naujų paslapčių, dėl šios priežasties tos 71 minutės bėgte prabėga. Viskas atlikta su tokia precizija, kad prikibti nėra prie ko, galima tik girti. Vaidyba visų iki vieno aukščiausio lygio, grimas ir dekoracijos taipat. Garso takelio nėra, bet tai netrukdo.

Puikus filmas kurį rekomenduoju visiems. Žiūrėkit ir megaukitės! (ĮSPEJMAS: čia įdėtas treileris su daugybe spoilerių)