2012 m. gegužės 29 d., antradienis

The Golem (1936)

Paskutinioji Golemo ir vienintelė garsinė versija.

Filmas mus nukelia į ateitį 200 metų po pirmųjų įvykių, kuriuos matėme 1920 metų versijoje. Golemas dabar laikomas Prahos sinagogoje, kol žydus vėl ištiks bėda. Žinia apie golemo egzistavimą pradeda sklisti ir pamažu atsiranda žmonių, norinčių jį pasisavinti - imperatorius, kolekcininkai ir antikvarai. To pasekoje, žydams pamažu pradeda kilti pavojus.

Nors kūrinys (ne taip, kaip pirmas) naudoja savo laikotarpiui tipinį siužetinį braižą, jis išlieka pakankamai originalus. Kaip jau galima suprasti, golemas pradeda siautėti tik filmo paskutinėje dalyje, tačiau yra labai įdomu žiūrėti kaip visiems jo reikia. Prie veikėjų taip lengva prisirišti, jog visi planai, sąmokslai ir kitos gudrybės žiūrovą pradeda žavėti vos susipažinus su viena ar kita golemo siekiančia grupele. Stiprūs veikėjų potretai tikrai yra stipriausia filmo dalis, o geriausia, jog yra ir didelė įvairovė: šizofreniškas imperatorius, suktas antikvaras, kilnus žydų rabinas. Taigi, nors golemo tenka laukti, filmas puikiai įtraukia į įvykių sūkurį ir net priverčia pradėti svarstyti, ar jis nubus ir ar to labai reikia.

Vaidyba, kaip jau buvo galima suprasti, nepakartojama. Garso takelis toks menkas, kad tikrai neturiu ką pasakyti, na, o efektus norisi rimtai paanalizuoti. Golemas čia pateikiamas labiau kaip kažkoks tykantis blogis, nei keistas padaras skirtas atlikinėti darbus. Jo mąstysena atrodo jausminga, taipogi panašu, kad jis suvokia savo jėgą ir stengiasi ją panaudoti kaip pranašumą. Bet didžiausias minusas yra tai, kad viskas, ką jis naikina, atrodo per lengvai sunaikinama - sienos griūna lyg popierinės jam nededant didelių pastangų, vartai lūžta vos prisilietus. Taigi, jo jėga nėra atvaizduojama tinkamai vien dėl dekoracijų trapumo. Filme tai pat yra keletas pavojingų kaskadinių elementų, kuriuos atliekantys aktoriai tikrai galėjo rimtai susižeisti. Na, bet visa tai atperkama nepaprastai nuostabiais kameros kampais ir filmavimo taškų pasirinkimu, šitai net vokiečių ekspresionizmą stato į vietą.

Kūrinys, šviečiantis ryškiau, nei daugelis kitų to meto monstrų filmų. O prisimenant knygą, jis net labiau tinkantis ją atvaizduoti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Paieška