2012 m. liepos 31 d., antradienis

The Invisible Ray (1936)

Mokslininkų ekspedicija išvyksta į Afriką, ieškodami prieš daugelį metų į žemę nukritusio meteorito. Vienas mokslininkas neapdairumo dėka yra nušvitinamas dideliu kiekiu radiacijos, ir tai jam suteikia niekam dar nematytų galių, kurias jis ruošiasi panaudoti ne patiems geriausiems tikslams.

Nežinojau, kaip labai buvau pasiilgęs sci/fi siaubo filmų, kol nepradėjau žiūrėti šito. Beveik visą filmą aiktelėdavau iš nuostabos ar kumščiais mojuodamas į ekraną skatindavau veikėjus. Nė vienos nereikalingos scenos, nė vienos nereikalingos eilutės, nei vieno nereikalingo aktorių krustelėjimo - visas filmas yra tvirtas kaip uola, nuo šiupinančios atmosferos iki tikrų tikriausių šiupulių. Puikiai nupiešti veikėjai ir dar puikesnis bliogiukas bei neįtikėtinai, nuostabiai, napakartojamai puikus jo keršto planas. Žodžiu, tai filmas, kurį galėčiau girti ir girti.

Vaidyba puiki - kai filmas vedamas Karlofo ir Lugosi, kitaip ir negali būti. Muzika tipiška, tačiau netrukdanti. Efektai, nors kartais atrodo, kad galėtų būti atlikti kruopščiau, geri.

Fantastiškas mokslinės fantastikos ir keršto siaubekas.


Dr. Jekyll and Mr. Hyde (1912)

1908-aisiais, prasidėjus nesibaigiančiai "Daktaro Džekilio ir Misterio Haido" kino adaptacijų serijai, 1912-ųjų versija buvo ketvirtoji. Ši versija yra vienintelė paremta ir novele, ir 1887-ųjų spektakliu.

Filmas iš kitų išsiskiria tik tuo, jog jame įpinta meilės istorija, tačiau netgi tai nesuteikia jam kažkokio didelio unikalumo. Gerai, kad filmas parodo visas svarbiausias scenas, tačiau norėtųsi kažko nematyto. Vis tik smagu savo elektroninę kolekciją papildyti tokia retenybe.

Vaidyba varijuojanti - kartais būna neaiškūs veikėjų motyvai arba jų nuotaikos, kai tuo tarpu kitoje scenoje esi užvedamas Haido pyktadarysčių sekmės. Garso takelis gana neeilinis ir vietomis labai puikiai sukuriantis atmosferą. Efektai atlikti su nuostabia precizija, tačiau jų norėtųsi daugiau.

Geras ankstyvųjų R.L. Stivensono adaptacijų pradininkas.


2012 m. liepos 10 d., antradienis

The Mummy (1932)

1932-ųjų Mumija yra vienintelis Universal studijos "Didžiojo monstrų penketuko" (Frankenšteinas, Drakula, Vilkąžmogis, Padaras iš juodosios lagūnos, Mumija) filmas, neturėjęs tęsinių. Taip pat tai vienintelis to meto minėtos studijos monstras, neįkvėptas jokios prieš tai sukurtos fiktyvios būtybės. Boriso Karlofo makiažą kievieną dieną uždėti trukdavo aštuonias valandas; jis turėjo tiek vatos sluoksnių, jog aktorius negalėjo pajudinti veido raumenų net šnekėdamas. Filmo plakatas laiko brangiausio aukcione parduoto plakato rekordą - 453,500 JAV doleriai.

Archeologai, dirbantys Egipte, atkasa mumiją kartu su skrynia, kurioje yra rankraštis, galintis prikelti mirusius. Jų smalsumo dėka mumija atgyja. Po dešimties metų mumija pradeda siekti susigrąžinti prieš daugiau nei keletą tūkstančių metų prarastą meilę.

Mumija - padaras, prieš tai niekada nematytas kine. Mumija neturi mums įprastų padarų savybių, t.y. fizinių pranašumų prieš žmogų, atvirkščiai - jis nesugeba keisti savo formos, o greitis, vikrumas ar jėga yra jo silpnybės. Mumija naudoja prieš daugelį šimtmečių užmirštą ir egzistuojančią tik mituose magiją - okultizmą, minčių kontrolę, hipnozę - šios galios suteikia mumijai mistiškumo ir priverčia žiūrovą patikėti, jog paprasti žmonės neturi nei menkiausio šanso su ja kovoti. Toks filmo blogiečio pateikimas neįtikėtinai gerai sumaišo mums protą, taigi toks mumijos išsiskyrimas suteikia višiškai naują, prieš tai nepatirtą pavojaus sensaciją.

Neskaitant naujo monstro pobūdžio, filmas atrodo gerai išdirbtas. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis -  atmosfera. Ji čia trykšta ramuma, bet žiūrėdamas žinai, kad aplinkui tyko pavojus. Vėliau esi įsukamas į labai įdomią įvykių virtinę, pilną siužeto vingių ir daugybės herojų nuotykių. Nors, kaip jau buvo galima suprasti, filmas visgi yra valdomas mumijos, kuriai pasirodžius tiesiog žinai, kad laukia kažkas neįtikėtino.

Vaidyba puiki, filmas pilnas gerai pažįstamų aktorių, tokių kaip Borisas Karlofas, Zita Johan, Deividas Manersas ir Edvardas Sloanas. Garso takelio nėra, efektai išdirbti tiek, kad galima patikėti jog tai tikra.

Kitoks filmas, iš visų gerųjų pusių.


Eyes of the Mummy Ma (1918)

Studentas, atliekantis praktiką Egipte, išgirsta pasakojimą apie karalienės Ma kapą. Sakoma, kad jį aplankiusius seka didelės nesėkmės. Pasitelkdamas savo jaunatvišką drąsą, jis nusprendžia aplankyti tą vietą ir įsitikinti pats. Ten nuvykęs jis randa tai, ko mažiausiai tikėjosi.

Šį filmą norisi priskirti prie rimtosios dramos kūrinių, kurie to meto Vokietijoje buvo mėgstami. Filme pilna dviprasmybių bei nutikimų, kurie verčia svarstyti ar čia sutapimas ar prakeikimas - tai padeda likti su filmu ir net pažiūrėjus intrepretuoti jį savaip. Taip pat filme puikiai parodoma kaip skirtingi žmonės supranta vieni kitus ir bendrauja tarpusavyje. Šios scenos pateikiamos labai netradiciškai, todėl čia atsiskleidžia nemalonus realybės siaubas.

Vadyba vidutinė, garso takelis prastas - jame yra tik viena įsimintina melodija, bet bendrai atrodo, kad muzika visai nesisieja su vaizdu. Efektus sudaro tik dekoracijos, bet jos sukelia neblogą įspūdį.

Išskirtinis kūrinys, padedantis tyliąjame kine atrasti kažką dar nematyto.

Paieška