Waxworks (1924)

Paskutinis režisieriaus Polo Leni filmas pagamintas Vokietijoje, naudojantis fantastikos, siaubo, biografines, bei istorines detales.

Vaško skulptūrų muziejaus savininkas, pasamdo rašytoją, prašydamas jo parašyti istorijas apie tris muziejaus eksponatus, abasidų dinastijos kalifą Haruną al-Rašidą, rusų carą Ivaną Rūstųjį, ir serijinį žudiką Džeką Skardiką. O dabar apie kievieną istoriją detaliau.

Harun al Raschid - žaidžiant šachmatų pariją, sultonui Harunui sumaišo dūmai kylantys iš netoliese esančios kepyklos, ir staiga užsirūstinęs jis įsako nulinčuoti kepėją. Po kurio laiko grįžęs jo pavaldinys praneša neatilkęs savo darbo, bet turintis įdomių naujienų sultonui, kepėjas turi fantastiko grožio žmoną, kuri atrodo lengvai prieinama. Susidomėjas sultonas nusprendžia aplankyti ją naktį. Kepėjas matydamas kaip nerūpestingai žmona flirtuoja su bet kuriuo klientu, pasirįžta įrodyti jai esąs tikras vyras, ir nieko neįtardamas (tą pačią) naktį išvyksta į sultono rūmus pavogti sultono žiedo, galinčio išpildyti bet kokius įgeidžius.

Ivan the Terrible - Ivanas labai mėgaujasi stebėdamas mirties bausmei pačio nuteistus miesto gyventojus. Vieną dieną apimtas paranojos jis pamano jog jo nuodų gamintojas kesinasi į jį ir įsako chemiką nužudyti, sužinojas tokią naujieną chemikas, sugalvoja planą kaip atkeršyti Ivanui.


Jack the Ripper - nėra ka daug ir papasakot, labai trumpa, daugiau surealistinė istorija.

Kitoks nei visi filmas, labiau sick, twisted, shocking ir šiaip labiau į pogrindžio kategoriją patenkantis filmas. Viskas jame truputį kitaip, dėl to jis ir yra įdomus, tai galioja ir vadybai, ir garso takeliui, ir efektams, bet skirtingų spalvų objektyvo filtrams atskirose scenose.

Filmas tiesiog kitoks, kurį žiūrėdamas jautiesi kažkaip keistai išlaisvinamas.

The Mascot (1934)

Velnio Puota, vieno mažiausiai žinomų, tačiau svarbiasių kino ir Lietuvių kilmės asmenybių Vladislovo Starevičiaus kūrinys. Šis žmogus sukūrė ir ištobulino vadinamą "stop motion" animaciją, daugiau apie jį galite pasiskaityti čia, dar norėčiau pridurti, kad prieš keletą metų, lietuviai sukūrė biografinį jo filmą.

Su dukra skurdžiai gyvenanti mama, šeimą išlaiko tik iš lėlių siuvimo. Vieną vakarą siuvamas šuniukas, išgirsta kaip dukra prašo mamos didelio sultingo apelsino, bet mama atsako neturinti pinigų, ir šunytis nusprendžia rasti ir atnešti mergaitei tai ko ji įsigeidė.

Na šis filmukas labiau komedija, siaubo yra tik keletas elementų, bet vien dėl jų (ir aišku režisieriaus) paminėti čia norisi. Taigi visokių montrų čia per akis, skeletonai, velniai, lėlės dydžio milžinai, ir kitokie baibokai, visi susirinkę į velnio puotą. Filmas mane nustebino didelia smurto gausa, muštynės liejasi per kraštus, netgi yra šioks toks nužudymas. Apie efektus ir vaidyba, manau patys suprantate, kalbėti nėra ką, o garso takelis eilinis, bet atitaikytas vietoje ir laiku, kas suteikia didenį emocijų pliupsnį.

Žiūrėdamas vis prisimindavau Toy Story, o emocinis efektas buvo lygiai toks pat. Jei nesudominau, tai bent iš pagarbos kūrėjui užmeskit akį.

The Vampire (1932)

Pirmasis Karlo Drejerio garsinis filmas, orginaliai išleistas Vokiečių, Prancūzų, ir Anglų kalbomis. Viename kambaryje, norėdamas sukurti geras dekoracijas, režisierius sudaužė daugybę uogienės stiklainių, ir paliko kambarį uždarytą daugiau nei mėnesiui, kad jame prisirinktų vorų, musių, ir kitų gyvių. Didesnioji dalis aktorių filmui, surinkti tiesiog iš gatvės.

Alanas Grėjus, jaunuolis apsėstas susidomėjimu vampyrais, apsistoja mažame kaimelyje, kuriame kaip greit paaiškėja, vyksta tikrai keisti dalykai.

Sėsdamas žiūrėti šį kūrinį iš karto buvau nusiteikęs geram seansui, ką ir gavau, vokiečių ekspresionizmas manęs dar nėra nuvylęs. Vos pora minučių ir filmas jau dvelkia lengva simbolika, efektyvia mistika, ir geru kamerų įdirbiu. Nors šį filmą galima vadinti pogrindiniu, tai vienas iš tų filmų, apie kurį nieko nežinodamas, tikrai taip nepagalvotum. kaip minėjau filme daugybė neprofesionalių aktorių, tačiau vadyba filme tikrai puiki, trumpi dialogai, ir keisti veikėjų poelgiai, duoda vaidybai itin malonau šarmo. Efektų čia daug, jie labai paprasti, bet išdirbti taip gerai, kad akiai malonu. Na o garso takelis, nėra kaip visi, bet nėra ir geras.

Vienas tų filmų prie kurio, esu įsitikinęs, grįšiu kas maždaug pusę metų. Pažiūrėkit, nepasigailėsit :)

Freaks (1932)

1932-ųjų Išsigimėliai, paremtas 1923 trumpa istorija. Vienas svarbiausių, įsimintiniausių, ir kontraversiškiausių filmų kino istorijoje, kodėl? ogi todėl, kad jame vaidina tikri cirko išsigimėliai. Įdomių faktų apie filmą yra be galo daug, tačiau kiek žinau aš, ne visi jie yra teisybė, taip kad čia paminėsiu tik tuos dėl kurių tikrumo esu užtikrintas. Filmas turėjo penkias galimas pabaigas (keletas iš jų dar yra likusios kolekcininkų rankose), bet dėl jų žiaurumo buvo pakeistos, pats filmas po išleidimo buvo tiksliai nežinomam laikui uždraustas Australijoje, o Jugntinės Karalystės uždraudė jį rodyti kino teatruose, iki 1952-ųjų, po to dar kartą iki 1963-ųjų, tai vienas ilgiausių Jungtinių Karalysčių kino draudimų istorijoje.

Cirko akrobatė, bando suvilioti liliputą, ir pasisavinti jo turtus, tačiau apgauti pavyksta ne visus.

Filmas be galo įdomus, nes akį labai patraukia visi tie keistuoliai kuriuos čia pamatai, o pamatai tikrai labai daug. Visa laika nenuleidau akių nuo ekrano, atrodo sužinojau tikrai nemažai apie cirko gyvenimą, apie kai kuriuos žmonių išsigimimus. Šiurpuliukų filmas negaili, ir ne kažkokių dirbtinų, o keistų žmonių ir išsigimėlių interakcijų kurios atrodo taip twisted, kad prilysta šiuolaikiniams filmams. Pabaigoje filmo pradedi jausti, jog filmas turi šiokią tokią potekstę, bet mano manymu tai yra diskutuotina. Vaidybos iš filmo tikėjausi blogos, vis dėl to daugelis aktorių nebuvo prafesionalai, tačiau žiūrint filmą didelių priekabų neatsiranda, efektų nėra (nebent apsigimimus jais laikytum, tada galima sakyti geresnių nebūna), garso takelis eilinis.

Įdomus, šiurpus, sukrečiantis, ir kitaip paveikiantis filmas, rekomenduoju visiems iki vieno. Pažiūrėkit trailerį, ir tikiuosi užkibsit :)

The Queen of Spades (1916)

Vienos žinomiausių Aleksandro Puškino istorijos Pikų Dama ekranizacija.

Niekada pats nežaidžiantis dėl per didelės rizikos pralošti pinigus tačiau labai mėgstantis stebėti žaidimą jaunuolis, vieną vakarą išgirsta istoriją apie moterį žinančią būdą niekada nepralaimėti, paskatintas godumo jis pasiryžta žūt būt iššiaiškinti šią paslaptį.

Filmas pareikalavo nemažai kantrybės, bet už ją puikiai atsilygino. Kadangi siaubo pamatai tik pačioje filmo pabaigoje (šiaip jautiesi žiūrėdamas romantinę dramą), kad laikas per daug neužsitestų, grožiesi gerais kostiumais, gražiomis ir brangiomis masinėmis scenomis, geru kameros darbu, tačiau sulaukes kulminacijos, lieki patenkintas. Garso takelis gana malonus ausiai, nes pasiūlo ne tipinę simfoniją, vaidyba eilinė, efektai (nors jų filme yra vos keli) įspūdingi.

Jei teko skaityti istoriją filmas gal ir patiks, jei ne manau žiūrėti bus sunkoka.

The Invisible Man (1933)

Nematomas žmogus pastatytas pagal Herberto Džordžo Velso novelę tokiu pačiu pavadinimu. Orginaliai nematomo žmogaus vaidmuo turėjo atitekti Borisui Karlofui, tačiau filmo režisierius Džeimsas Veilas norėjo intelektualesnį balsą turinčio aktoriaus, ir visai per atsitiktinumą kitame kambaryje (ten buvo žiūrimas filmas) išgirdęs Claudo Reinso balsą, iš karto nusprendė pasiūlyti jam vaidmenį, Reinsas sutiko. Praejus kuriam laikui nuo filmo premjeros, Claudas nusprendė nueiti į kiną pažiūrėti to pačio nematomo žmogaus, priėjas prie kasos ir paprašęs bilieto, iš karto buvo atpažintas kasininkės, šis nutikimas užtarnavo aktoriui vieta top 10-yje įsimintiniausių kino balsų.

Mokslininkas sugebėjas pasiversti nematomu, dingsta iš savo gyvenamosios vietos siekdamas rasti priešnuodį ir ištaisyti savo klaidą. Susirūpinę namiškiai svarsto kas galėjo nutikti, atradę keletą užuominų supranta jog mokslininkas eksperimentavo su gėle atimančia pigmentą iš kitų augalų. Su laiku paaiškėja jog gėlės ekstraktas turi šalutinį poveikį, protaujančius organizmus ekstraktas pamažu verčia į neapykanta vedamus bepročius.

Dar vienas mano topų, taip jau nutinka, kad filmai pastatyti mano mėgstamų režisierių pagal mano mėgstamų rašytojų kūrinius, man visada yra puikūs. Atsimenu kai žiūrėjau filmą pirmą kartą, tai net žandikaulis atvėpo, ne dėl nepriekaištingos vaidybos, ir tikrai ne dėl eilinio garso takelio, o dėl efektų. Gal 5 minutės į filmą, ir pamatai jog nematomas žmogus iš tikrųjų yra nematomas, ir ne šiaip kad daiktai patys juda ar kažkas šneka o nieko nematyti, čia panaudoti efektai naudojami dar ir šiomis dienomis. Kokių tik linksmybių čia nepamatysi, vieni marškiniai laksto, dviratis pats važiuoja, bintas apvyniotas aplink nieką puikiausiai laikosi savo vietoje, ir panašiai, o kai žinai kad tai iš tikrųjų atlikta aktoriaus efektas dar geresnis.

Nuostabus filmas, rodantis mechaninių efektų pavyzdį šiuolaikiniam kinui. Sukarpytas dalimis jis čia, būtina pamatyti kievienam!

Island of lost Souls (1932)

Prarastų sielų sala, pastatyta pagal 1896 metų Herberto Džordžo Velso novelę Daktaro Moro Sala. 1933 metais dėl žiaurumo prieš gyvūnus užuominas filmas buvo uždraustas, po to sekė dar dvi komisijos peržiūros su tokiu pačiu nuosprendžiu, kol 1958-aisiais filmas galiausiai praėjo cenzūros komisiją. Bela Lugosi už vaidinimą filme buvo sumokėta mažiausiai iš visų aktorių, jis sutiko vaidinti tik dėl finansinių sunkumų. Kaip matote iš viršelio vienas iš kreditų yra The Panther Woman (labai tikiuosi kad tais laikais žiūrovai tuo tikėjo, nes aš sugebu save apgauti, kas teikia tik dar didenį džiaugsmą žiūrint filmą). Keisti gyvūnų klyksmai buvo sukurti įrašant įvairias kalbas, bei gyvūnų riksmus, tada sudedant juos į vieną ir grojant atbulai, šiš efektas žiūrovams salėse sukeldavo pykinimą. Aktorius Čarlzas Laugtonas vaidinęs daktarą Morą po filmavimo paskėlbė niekada daugiau negalėsiąs eiti į zoologijos sodą.

Žmogus patekęs į laivo katastrofą, išgelbėjamas kito laivo įgulos. Šis kaip paaiškėja vyksta į paslaptingą salą, ten gabenamas krovinys tai pat keistokas, plėšrūnai, šunys, ir kitokie gyviai. Atvykus salon dėl konflikto su laivo kapitonu, išgelbėtasis paliekamas saloje.

Vienas mano topų, kurį žiūrint visada išspaudžiu šypseną. Filmas taip įtraukia, kad net norėdamas nepabėgtum, atrodo kiekviena minutė žada kažką naujo ir įdomaus. Žiūrėdamas jauti jog filmas visada kažką nuo tavęs slepia, ir vos tai paaiškėja atsiranda naujų paslapčių, dėl šios priežasties tos 71 minutės bėgte prabėga. Viskas atlikta su tokia precizija, kad prikibti nėra prie ko, galima tik girti. Vaidyba visų iki vieno aukščiausio lygio, grimas ir dekoracijos taipat. Garso takelio nėra, bet tai netrukdo.

Puikus filmas kurį rekomenduoju visiems. Žiūrėkit ir megaukitės! (ĮSPEJMAS: čia įdėtas treileris su daugybe spoilerių)

Murders in the Rue Morgue (1932)

Murders in the Rue Morgue pastatytas pagal Edgaro Alano Po novelę tuo pačiu pavadinimu. Kad ir kaip būtų gaila cenzūros sumetimais filmas buvo gerokai apkarpytas, to pasekoje netekome 19 minučių smurto.

Siužetas vyksta devynioliktame amžiuje, daktaras Miraklas apsėstas savo studijų keliauja su cirku siekdamas paaiškinti jog žmonės yra kilę iš beždžionių, tačiau niekas nėra linkęs juo tikėti. Apimtas įniršio dėl žmonių abejingumo jis nuspendžia tai įrodyti tyrimais.

Kažkaip neturiu daug ko pasakyti, žiūrisi taip pat kaip ir prieš tai recenzijuotas The Old Dark House, ir pabaiga ne tokia smagi (tikriausiai ir pakartotinai jį žiurint nebūtų tokio džiaugsmo kaip su senu tamsiu namu), nors tvistas tikrai geras. Efektų filme galima sakyti nėra, garso takelis tai tik gulbių ežeras filmo pradžioje, na o vaidyba verta dėmesio vien dėl Bela Lugosi.

Šis kūrinys manau įdomiausias bus E.A. Po gerbėjams, kitiems turbūt kaip kam.

The Old Dark House (1932)

Senas tamsus namas, pastatytas pagal 1927 metų novelę, niekada nerodytas per televizija, kurį laiką laikytas prarastu, yra vienas iš gotikinio siaubo kine pradininkų, ir shocker filmų įkėpėjas, taipogi neoficialiais šaltiniais prisidėjas ir prie gerai žinomos Adamsų Šeimynėlės sukūrimo. Tai pirmasis filmas kuriame Borisas Karlofas kredituojamas pilnu vardu ir pavarde, dar prieš prasidedant filmui parodoma prodiuserių žinutė pranešanti, jog filme vaidina tas pats Borisas Karlofas kuris įkūnijo ir Frankenšteino monstrą.

Grupelė žmonių ieškoję prieglobščio nuo audros, atsiduria sename name, kuriame juos sutinka gana keista šeimynėlė, ir iš karto pasidaro aišku, kad čia kažkas ne taip. Visi namo gyventojai atrodo kažko bijo, kažką slepia ir šiaip elgiasi kaip tikri keistuoliai.

Sunku pasakoti apie šį filmą neatskleidus siužeto detalių, taigi stengsiuosi neišsiplėsti. Atsimenu kad žiūrint jį pirmą kartą truputį trūko kantrybės ir sėdėjau labiau per prievartą nei iš malonumo, bet visas kitas peržiūras pilnai mėgavausi kiekviena jo minute. Pirmą kartą žiūrint filmą tu jauti, kad turi ruoštis kažkam netikėtam, bet visą laiką norisi daugiau kažkokių užuominų ar ko panašaus. Tačiau vos prasidejus paskutinėms dvidešimčiai minučių iš karto pasijunti gerai, o po tvisto per kūną pradeda lakstyti šiupuliukai ir galiausiai filmas teikia pilnavertį pasitenkinimą. Efektų filme nėra, kaip ir garso takelio, nors žiūrėdamas filmą jo ir nepasigendi, vaidyba eilinė, tačiau yra du labai išsiskiriantys aktoriai (kadangi bijau prasitarti apie siužetą, negaliu sakyti kurie)

Taip kad jei būsite kantrūs gausite gerą dozę nespalvoto džiaugsmo. Spaudžiat linką ir pažiūrit visą filmą.

Maciste in Hell (1925)

Maciste Pragare, laikomas vienas pirmųjų ir vienas geriausiai pasisekusių, nuotykių herojų filmų, kaip Heraklis ar Sinbadas. Čia yra ir tiesos siekiantis stipruolis, ir blogio sėklą sėjantis blogietis, ir ištvikusios vilioklės siekiančios suvedžioti.

Maciste moralės normų nuoširdžiai besilaikantis galiūnas, labai siutina pragaro valdovus. Velniai atvyksta į žemę ir visaip bando įkalbėti jį prisijungti prie pragaro pusės, Maciste aišku nesukdamas galvos atsisakinėja, bet per apgaulę vis dėlto patenka pragaran, čia ir prasideda visa istorija, kaip Maciste bando grįžti į savo pasaulį.

Krūvos velnių ir didžiulės pragaro dekoracijos, tai tikriausiai yra geriausias filmo apibūdinimas. Labai mėgstu filmus tokiais konkrečiais pavadinimais, nes iš karto aišku, kad matysi tai kas parašyta, ir viskas bus gryna, velniai atrodys kaip velniai, lava, dervos katilai, ir liepsnos, lydės kiekviena pragaro kadrą. Taigi sėsdamas žiūrėti šį kūrinį iš karto buvau teigiamai nusiteikęs, ir neveltui, viskas ką jau paminėjau čia yra ir dar daugiau. Tikra atgaiva matyti didžiulį pragaro setą su gal kokia 50 ar daugiau ilgauodegių vienoje kovos scenoje. Efektai liejasi per kraštus velniai pameta galvas, pagriebti už uodegos sukami ore ir sviedžiami į kitus, iki pusės prasmenga žemėje (šitas kaip ir keli kiti efektai, yra paimti iš iliustratoriaus Gustavo Dorės), galiu pasakot ir pasakot kaip gražiai pinčukai, liuciferis ar kiti požemio valdovai čia atrodo, bet užteks. Dar keli dalykai kuriuos būtina paminėti yra sukubos bandančios suvilioti Maciste, sakoma kad Alfredo Hitčkoko filme Psichopatas pirmą karta parodoma labai apsinuoginusi moteris (t.y. su maudymuku), čia mano manymu sukubos apsinuoginusios dar labiau Kitas svarbus (bent man) dalykas tai pragaro lėktuvas, kas yra pragaro lėktuvas ogi tai liepsnomis besispjaudantis drakonas, detaliai išdirbtas puikiai valdomas, įspūdį paliekantis ir filmą pagyvinantis dalykas. Nors garso takelis, ir vaidyba nieko naujo nepasiūlo filmas yra įspūdingas ir labai įtraukiantis.

Filmas vertas keletos peržiūrų, nes neabejotinai kiekviena kartą kažkur kampe pamatysite prieš tai nepastebetą detalę, ar suprasite dar vieną paslėptą žinute. Sėskit ir žiūrėkit, ir vėl radau pilną jį internete.

Help! (1924)

Pagrindinio herojaus vaidmenį šiame filme atliekantis Maksas Linderis susilažino su filmų režisieriumi Abeliu Gancu, jog Abelis nesugebes pastatyti filmo per tris dienas, Maksas pralaimėjo lažybas, o mums iš viso šito liko puikus filmas.

Filmo pradžioje klube sėdintys vyrai įdėmiai klauso pasakojimo apie pilį priklausančią vienam iš klubo narių. Pasak jo pilyje vaidenasi, ir bet kuris drasuolis manąs galintis ten išbūti valandą, gali lažintis su juo iš didelės pinigų sumos. Drasuolis aišku atsiranda, ir iš pažiūros tikrai ne iš kelmo spirtas.

Jei esama tokiu monter maniakų kaip aš, šis filmas jums bus vaistas nuo visų ligų. Kokių tik čia keistenybių neišlenda, monstrai, plėšrūs gyvūnai, žudikai, atgijusios vaško statulos, o galiausiai MILŽINIŠKAS SKELETONAS!!! Filmas tikrai neleidžia atsikvėpti, visada kažkas idomaus jame vyksta, kadangi kredituojamas kaip siaubo komedija tai ir keletas nepratų juokelių įmaišyta. Režisieriaus darbas taip pat nepakartojamas, yra keletas itin akiai malonių outside shot'u, kurie tuo metu buvo labai brangūs. Efektai manau jau supratote čia liejasi per kraštus ir visi jie aukščiausios klasės, vienas netgi padarytas po filmavimo, tiesiogiai pažeidžiant juostą. Įsijungiu filmą ir girdžiu, kad nėra garso takelio, mano kopijos trukmė 23min. galvoju muzikos albumo tokios trukmės kompe nelabai rasiu, bet gal kurinių kokių priminsiu, ir staiga į galvą šauna Pink Floyd - Atom Heart Mother, užsidedu Floyd'us pasileidžiu filma ir viskas taip vietoje, kad atrodo jog klausai orginalaus garso takelio.

Įdomus, orginalus, ir vertas dėmesio filmas. Į tris dalis sukarpytas jis čia.

Dead of Night (1945)

Filmas pasakojantis iš viso šešias istorijas, pagrindinę ir penkias kitas (visos penkios paremtos fikcijos rašytojų istorijomis) kurias pasakoja pagrindinės dalyviai, čia aš pasistengsiu aptarti visas jas.

Pirmoji būtų pagrindinė, kuri tikriausiai ir turėtų vadintis Dead of Night, žmogus atvyksta į fermą kažko renovuoti. Įėjus į gyvenamąjį pastatą jis supažindinamas su žmonėmis esančiais ten, ir staiga prisimena, kad visą šią situacija jis jau sapnaves. Pradėjus pasakoti apie savo sapnus, klausytojai susidomi jo istorija, pradeda ją analizuoti, skeptiškas psichiatras viską neigia, tačiau kiti noredami įrodyti savo psichiatrui jog ne viskas gali būti paaiškinama, pradeda pasakoti įvairiausias jiems nutikusias istorijas.

Hearse Driver ir Christmas Party, yra tokios trumpos, kad vos pradečiau pasakot iškart būtų viskas aišku.

Haunted Mirror, istorija apie vyrui padovanotą veidrodį, kuris rodo ne tai ka turetų rodyti. Viskas rutuliojasi gan nuobodokai, bet po tvisto viskas pasidaro idomu.

Golfing Story, pasakojama apie du golfo žaidėjus, didžiulius draugus, bet begalinius priešus golfo lauke. Viskas atrodo gerai kol jų kelio nepastoja moteris. Niekaip negalėdami ja pasidalinti, o meilė jai dar ir abiejų žaidimą gadina, nusprendžia išsiaiškinti taip kaip geriausiai moka, golfo lauke, pralaimėjas turės iš karto nusižudyti ir palikti kitam moterį. Mačas įvyko kaip sutarta, viskas pagal sutartį, bet po kurio laiko paaškėja, jog laimetojas sukčiavo, to pasekoje kitas dalyvis grįžta jam vaidentis. Labiau komiška istorija kurios pabaiga tikrai labai smagi.

Ventriloquist's Dummy, į lėlių žudikiųgerbėjų topus petenkanti istorija. Iš tikro sunkoka viska apipasakoti, pilvakalbys atlieka tikrai gerus pasirodymus tačiau visą laika svarstai, ar lėlė nėra gyva. Šis pasakojimas tikrai idomus, o pabaiga šiurpinanti.

Grįžtu prie Dead of Night, taigi sapnuotojas pamažu prisimeną savo sapną kuris virsta į košmarą, nupasakoja įvykiu kurie nutiks jiems būnant kambaryje eigą, ir sunkiai atsimindamas, bando išsiaiškinti ką blogo jis padaro sapno gale. Galiausiai viskas išsipildo, o tada kad užverda pragaras, tai nežinai kur dėtis.

Taigi filmas labai geras, neprailgstantis, garso takelis ir efektų minėti nebūtina, nes jie nieko naujo neparodo. Bet šiaip filmas universalus, ir kiekvienasatras jame sau patinkančių dalykų. Sėskit ir žiūrėkit!

The Bat (1926)

1926-ųjų Šikšnosparnis, pastatytas pagal 1920 metų vaidinimą, išliks vienas svarbiausių istorijoje, turbūt pažvelgę į plakatą iš karto suprantate kodėl. Tai buvo pirmasis šmogus šikšnosparnis kine. Šio filmo 1930-ųjų perdarymas The Bat Whispers režisuotas to pačio režisieriaus, buvo comiksų kūrėjo Bob'o Kane'o pagrindinis įkvėpėjas Betmenui.

Betmenas panašumų su šiuo Šiksnosparniu tikrai turi, tai simbolis, ir kaukės ausys, ir tai kad jis naudoja prožektorių ant kurio centro yra plaštakė primenanti šikšnosparnį, laipiojimas stogais ir sienom, ir netgi tai kad beveik visas filmas vyksta naktį, turbūt turėjo įtakos Gothamui.

Vos prasideda filmas, jis pats paprašo neišduoti Šikšnosparnio tapatybes ateities žiūrovams. Piktadarys pasivadines Šikšnosparnui terorizuoja miestą vogdamas brangenybes, iš banko digsta didelė suma pinigų, po keletos dienų vienų rūmų gyventojai iš paliktos žinotės sužino, kad šikšnosparnis ruošiasi juos apiplėšti, laikui begant pradeda suprasti jog pinigai iš banko gali būti jų namuose. Su laiku pinigų pradeda vaikytis visi.

Nors posteris sako comedy-mystery-drama, aš sakyčiau jog čia mistinis detektyvas su komedijos prieskoniu. Tikrai buvo ir šiurpų ir šyptelėjimų šioje mano peržiūroje, maloniai susižiurintis filmas, kievienas tvistas, tos lenkstynės pinigų link, veikėjų paslaptys ir charakteriai, viskas labai įdomu. O kai pasirodo šikšnosparnis dar idomiau. Vaidyba neprasta, efektų filme tik keletas, bet visi puikūs ir tikrai kėlė išgasčius kino salėse. Mano turimos versijos gerso takelis sukurtas 2004 tai beveik visą filmą einatis 3min. ratas, bet jis pakankamai geras, kad neatsibostų.

All in all, tai puikus detektyvas įtraukiantis žiurėti ir priverčiantis pačiau stengtis įminti šikšnosparnio tapatybę. Štai jis visas čia.

The Walking Dead (1936)

The Walking Dead, pavadinimas turbūt daugeliui labiau pažįstamas iš neperseniausiai pasirodžiusio serialo.
Filmo istorija tokia: Niekuo dėtas muzikantas Džonas Elmanas yra pakišamas už žmogžudystę, ir nuteisiamas mirties bausme. Mirties bausmės vakarą porelė žinanti, kad jis nekaltas įveikia dėl visko kaltos mafijos baimę, ir nusprendžia liudyti už Džoną tačiau to padaryti nespėja, bet tai (kaip manau suprantate iš filmo pavadinimo) tik istorijos pradžia...

Neabejotinai vienas baisiausių mano matytų filmų, prisimenant kai kurias scenas dar dabar šiurpas krečia. Greit praeinantis ir be galo įdomus kūrinys, visa laika (nors žiūriu jau kokį penktą kartą) sedėjau prilipęs prie monitoriaus, puikus siužetas kurį tikrai būtų galima ekranizuoti ir šiais laikais moderniam stiliuje, bei nepriekaištinga vaidyba, yra tai kas mane priverčia grįžti prie šio filmo kas maždaug puse metų. Efektų filme beveik nėra, aišku išskyrus laboratorijos sceną, garso takelis neišsiskiriantis, vadyba gera.

Tikrai labai geras filmas kuris įtraukia ir neleidžia. Šį kūrinį rekomenduoju visiems iki vieno, ir esu užtikrintas, kad jei ir nepatiks, nusivylę nebūsit. :) Treilerio nerandu, nes beveik vien serialą meta, taip kad teks pasidomet patiems :)